"Žemininkų" dvasinė patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau išeivijos sąlygomis brendo tie poetai, kurie iš gimtinės nedaug ką teišsivežė. Jie vadinami "bežemių", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Šie poetai jau nebegali atsiremti nei į namus, nei i gimtąją žemę, nes nebejaučia jų realumo. Suabejojama, ar žmogus apskritai turi kokį nors dvasinės atramos tašką, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybė. Labiausiai Mackaus pasaulėjauta pakeitė staigus besiformuojančio pasaulio sugriuvimas, tėvynės praradimas. Jo pasaulėjauta skaudi, dramatiška, o kartais ir tragiška. Todėl nenuostabu, kad Mackaus kūryboje dažna yra žmogaus vienišumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jaučiama.
Vienišas žmogus, vieniša ir jo kapo vieta. Visa Mackaus bendražygių karta jautėsi esanti istorijos auka, kuriai atimta galimybė realizuoti savo jėgas, o žmogus jau ne žmogus, tik praeities nuolaužų ir griuvėsių karta. Lieka vienintelis saviraiškos būdas, įprasminantis buvimą čia ir dabar - poezija. Ir labai dažnai ta poezija yra tarytum atausta įvairiomis mirties pasireiškimo formomis.
Viena iš mirties formų - gimtosios žemės praradimas. Dar mitinis mąstymas teigia, kad negali būti žmogaus be jo aplinkos. Gimtoji žemė - šventoji erdvė, apgaubta saugumo aureole, sauganti "mano" pasaulį nuo kito, svetimo, paženklinto chaoso ženklu. Tik savoje žemėje įmanoma prigimtinė harmonija, iš jos kyla kūrybinės jėgos, ji - istorinių namų simbolis. Mackus viename eilėraštyje rašė: "Aš niekada neturėjau žemės…" Dėl to ir 1952 m. eilių rinkinys pavadintas "Jo yra žemė". Žodžio "jo" vartojimas sukuria įtampą, išplečia poetinė erdvė, žadina netikrumo, svetimumo įspūdį. Žemės nėra, ji toli, šalta ir svetima, yra tik lengvai dūžtanti iliuzija, nuspalvinta banalia viltim.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas A. Mackaus kūryboje | 7 Kb | 1 |
Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas A. Mackaus kūryboje