Bent kiek susipažinus su Lietuvos istorija, darosi aišku, kad tautos laisvės sargyboje stovėjo labai stiprūs, valingi valdovai. Mes didžiuojamės savuoju karaliumi, Kęstučio drąsa.Gražų puslapį istorijoje įrašė ir Vytautas Didysis. Minėti Lietuvos valdovai žinomi herojiškais žygiais, bet ar jie, kunigaikščiai, buvo laimingi žmonės, mes galime tik bandyti įsivaizduoti.Gaila, bet dažnai šalies valdovas yra nelaimingas žmogus, bandantis savyje suderinti proto balsą su širdies troškimais.Tai mums ir parodo Vinco Krėvės draminis kūrinys “Skirgaila”.
Lietuvos kunigaikščiui Skirgailai teko valdyti Lietuvą tik dvejus metus (1390-1392).Iš istorijos žinome, kad tuo metu jau buvo priimta krikščionybė.Bet lietuviams ji dar nebuvo tapusi dvasine savastimi.Dar tebebuvo gyva pagoniškoji dvasia, todėl suprantami kunigaikščio Skirgailos jausmai senajam tikėjimui: jį guodžia bet ramina senosios dainos, stiprybės teikia senojo tikėjimo dievai, o Stardas bei Skurdulis yra artimiausi jo širdžiai žmonės. Bet valdovas supranta, kad krikščionybė yra istorinė būtinybė. Todėl prieš savo valią jis priverstas bendrauti su lenkais bei kryžiuočiais, kurie kardu ir ugnimi neė į Lietuvą naująjį tikėjimą. Skirgaila privalo atremti Stardo maldavimus išvyti priešus iš savosios pilies. Valdovas, kreipdamasis į senąjį vaidilą, atsako: “aš maloniai klausiau tavo gražių dainų ir dar klausysiu, bet valdymo reikaluose tu man nepatarėjas. Skirgailos vidinį dramatizmą didina ir tai, kad jis suvokia, jog ir lenkai, ir kryžiuočiai, lankydamiesi kunigaikščio pilyje, siekia naudos-nori supjudyti lietuvius su kaimynais ir prisijungti Volynės bei Podolės žemes. O Skirgailos tikslas-apginti Lietuvos valstybingumą ir teritorijos neliečiamumą. Todėl kunigaikštis, motyvuodamas savo sprendimus bei poelgius, pirmiausia vadovaujasi valstybės interesais, o ne asmeniniais troškimais. Kad išsaugotų Lietuvos valstybingumą, jis, valdovas, privalo tapti negailestingu žmogumi. Todėl per prievartą sulaiko pilyje Oną Duonutę ir ją veda. Situacija darosi kėblesnė, nes Skirgaila pamilsta tą, kuriai tiek blogo padarė ir kuri prisipažįsta mylinti kitą. Užgauta vyriška ambicija neleidžia blaiviai mąstyti, todėl Duonutei prižada savo konkurento (Kelerio) galvą. Baisųjį pažadą kunigaikštis ištesi, bet tuo jis visam laikui užsitrenkia duris pas savo mylimąją žmoną ir užsitraukia aplinkinių panieką. Pasirodo, kad kryžiuotis Keleris sugeba būti tauresnis bei kilnesnis už Skirgailą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Liudas Radžius "Valdovo ir žmogaus tragedija" | 4 Kb | 1 |
Liudas Radžius "Valdovo ir žmogaus tragedija"