Neblėstanti Salomėjos Nėries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausiai rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir giliai suvokė, kur lypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.
Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Nedidelė upelė Širvinta buvo ne kartą minima jos eilėraščiuose. Kai tik Salomėja grįždavo į namus, eidavo prie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. Nuo pat mažens ji mėgo gamta, ypač gėles, žinojo jų vardus, graudžiai vergdavo, jei kas nuskindavo žiedą. Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje.
Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno – nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais, - tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas, Simanas, staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socializmo idėjoms. Visur jis norėjo pirmauti, išsiskitri iš kitų. Simanas Bačinskas mirė 1933 metais, paligdamas daug skolų. Ūkį pradėjo tvarkyti sūnus Viktoras, nespėjas baigti Žemės ūkio akademijos. Poetė jautriai pergyveno tėvo mirtį.
Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo triukšmo, su visais maloni, užjaučianti. Ji niekada nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. Po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis. Kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 S. Nėries biografija | 11 Kb | 0 |
S. Nėries biografija