Tais laikais, kai gyveno Getė dar nebuvo griežtų ribų tarp atskirų disciplinų, viena mokslo šaka lengvai pereidavo į kitą ir ne specialistai dažnai sėkmingai įsijungdavo į didįjį atradimų srautą. Toks Pristlis,su kuriuo Getė susidūrė per savo optinius darbus, teologas, pamokslininkas disidentų parapijose savo mažytėj privačioj laboratorijoj atranda deguonį, amoniaką, chloro vandenilį, anglies dvideginį ir tampa žymiausiu Lavuazje pirmtaku. Ruso rašo savo botaniką. Optikas praktikas Dolondas Londone padaro svarbų atradimą — iš įvairių stiklo rūšių sudėtus achromatinius lęšius — ir tuo padeda žengti visai naują žingsnį astronomijoj. Heršelis, muzikos mokytojas ir vargonininkas, tampa vienu didžiausių savo laikų astronomų. Spaustuvininkas Franklinas išranda žaibolaidį; popieriaus fabrikantas Montgolferas kyla su pirmaisiais balionais į orą, o Getės akyse ir Veimaro vaistininkas bando pakilti su tokiu balionu, tik šis nenori skristi, nes yra kvadratinės formos. Grafas Rumfordas, dėl kurio aforizmų optikos tema Getė karštai ginčijasi, kariškis, valstybės vyras, socialinių reformų vykdytojas, išradėjas, gerokai prisidėjo prie šilumos teorijos vystymo. Tokiame pasaulyje gyvena Getė. Jo pasąmonėj tebėra gyva senoji alchemikų mokykla, kurios veikalus kadaise studijavo su panele Kletenberg. Jis užsidegęs atradėjo aistra, kurią mato visur klestint; tai kodėl gi jis, turėdamas tokią ,,gerą galvą” negali padaryti vieno didžiausių šimtmečio atradimų? Kaip tik yra aptikęs vieno jų pėdsakus. Spalvų pasaulio dar niekas iki šiol neaprašinėjo ir nesuvokė jo esmės. Dabar jis įmins tą mįslę.
Ir čia jam padeda atsitiktinumas. Getė pasiskolino iš vieno Jenos profesoriaus keletą prizmių, ketindamas kada-ne-kada paeksperimentuoti. Įkišo jas į stalčių ir užmiršo. Profesorius primena skolą ir pagaliau atsiunčia žmogų paimti prizmių. Getė negaišdamas įteikia jam tuos nušlifuotus stiklelius. Bet paskutinę akimirką, tiesiog ant slenksčio, paima vieną prizmę į rankas. Iš jaunystės kažkur šmėkso prisiminimas, kad, pažiūrėjus pro prizmę, galima pamatyti margiausią spalvų žaidimą. Viename name kompendijume jis skaitė Niutono tvirtinimą, kad prizmės pagalba šviesą galima išskaidyti į atskiras spalvas. Jis greit nukreipia prizmę į sieną. Siena balta, kambarį buvo neseniai liepęs išbaltinti. Ir žiūrėk: nematyti jokio margo spalvų žaidimo! Jis mato tik sienos baltumą. Jo galvoj žaibiškai sušvinta mintis Niutono teorija klaidinga. Šviesos negalima išskaidyti ir išskirstyti į dalis. Ji yra vientisa: ,,Paprasčiausia, nedaloma, homogeninė substancija, kokią žinome. Ji iš nieko nesusideda. “Juoba iš margų šviesų." Taip jis glaustomis tezėmis rašo savo ,patyrimų" pradžioj. Šią akimirką jį labiausiai jaudina tai, kad padarė esminį atradimą: skaidytojai ir skirstytojai, kurių jis seniai negali pakęsti, klysta. Niutonas, didžiausias šimtmečio autoritetas, neteisingai stebėjo ir padarė neteisingas išvadas. Kas spręsdamas kardinalinį klausimą, gali įrodyti, kad visa teorija, visa mokyklinė išmintis klaidingai mąsto, klaidingai žiūri, tas atliko Koperniko žygį. Tas kaip Kolumbas atrado naują žemę. Getė vėliau tikrai lygins save su Kolumbu.
Nuo to įvykio prasideda kelis dešimtmečius trukusi, kaskart vis piktesnė jo kova su Niutonu.
Prizmių jis dabar nebegrąžina. Pasilieka jas ir išleidžia pasiuntinį, mandagiai atsiprašydamas. Kovai su nekenčiamu Niutono spektru, kurį jam nuolatos, visi primena, jis susikuria savo labai vaizdingą ir poetišką kalbą. Pagal lotyniškąją žodžio prasmę spektrą vadina ,,šmėkla". Jis dėlioja klastingus šlifuotus stiklelius, iš langų stiklo pasidirba didelę sodo prizmę su mediniu stovu ir tuo būdu išeina pagaliau į gryną orą. Jis piešia, tapo, iš kartono karpo lenteles ir klijuoja ant jų savo pavyzdžius. Ir tučtuojau, nelaukdamas kol tyrinėjimai pasistūmės į priekį, pradeda publikuoti, ką yra patyręs, mat, jam neapsakomai skubu. Jis baisiausiai nekantrus.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Getė | 17 Kb | 2 |
Getė