Nė vieno žmogaus gyvenimo kelias nebūna lygus, vienpusiškas arba nuolatos ramiai sruvenantis kaip upė. Kiekviena diena vis kitokia, atnešanti naujų išgyvenimų, naujų jausmų, samonę audrina įvairios emocijos, todėl žmogus visą laiką tarsi keičia spalvotus akinius: skirtingose būsenose jis skirtingai vertina save, aplinką ir supančius žmones. Tai atsispindi ne tik mūsų gyvenimuose - poetų kūryboje ypač aiškiai galime pastebėti žmogaus sielos prieštaringumą, požiūrių į daiktus ar reiškinius skirtingumą. Pavyzdžiui, nakties vaizdiniai A.Baranausko "Anykščių šilelyje" lyriniam subjektui sukelia ramybės, dėkingumo pojūtį, o Maironio eilėraštyje "Užmigo žemė" tie patys tylios nakties vaizdai žmogui tėra ieškojimų, pasiklydimo fonas. Kitiems poetams dar kitaip, o ir tie patys kūrėjai skirtingose eilėse skirtingai vertina naktį. Šiame rašinyje bandysiu apžvelgti nakties vaizdinių prasmes vieno iš XXa. klasikų, Vinco Mykolaičio-Putino, lyrikoje.
Pradėsiu nuo tradicinio požiūrio į naktį, kuriuo teigiama, kad naktis - tai tamsa, paslaptis, neigiama paros pusė. Tamsa siejama su nežinomybe, taipogi ir nenoru žinoti. Apie tai užsimenama eilėraštyje "Užuojauta žmogui":
Užuojauta žmogui,
Naktį gimusiam,
Šviesos nepažinusiam,
Aklam,
Žabalam.
Naktimi čia vadinama žmogaus sąmonės tamsa, jo užsispyrimas, prie šinimasis naujovėms, žinioms, tiesai. Tamsa apima ne tik protą, bet ir žmogaus jausmus: naktį aplanko daug neigiamų pojūčių - tai baimė, skausmas, sielvartas, kančia. Dienos skausmai ima atrodyti didesni, magiškesni nakties šėšėlyje. Naktis neigia, naktis netiki šviesa, džiausmu, meile:
Dabar šią nykią naktį
Tarp murmančios gelmės
Ir sidabrinio Paukščių tako,
Kažkas palinksta ties manim
Ir, šaldydamas širdį
Žvarbiu atodūsiu,
Pakuždomis man sako:
-Tu meile netikėk!
Nėra šioj žemėj meilės.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje | 5 Kb | 0 |
Nakties vaizdinių prasmės V.Mykolaičio-Putino lyrikoje