MIRTIES PRASMĖS SUPRATIMO TRAUKA
Mus, gyvuosius, nuo jų, buvusių čia, kolei kas skiria riba - mirtis. Tačiau ji ir jungia, traukia link savęs. Sunku susitaikyti su ta mintimi, suvokti tai, kad viskas kinta ir vienąsyk baigiasi. Amžino pastovumo nėra. Na, nebent mirtis, bet nežinau apie ją iš tikrųjų nieko. Galiu šnekėti tik apie gyvenimą ir apie gyvuosius. Atrodytų, jog šiuolaikinis žmogus savo širdyje nejaučia, nesuvokia mirties. „Techniškai mes suvokiame, jog galime mirti, ir apdraudžiame gyvybę, kad apsaugotume saviškius nuo vargo. Tačiau iš tikrųjų širdies gelmėse jaučiamės esą nemirtingi“ (Ph. Aries „Mirties supratimas vakarø kultûros istorijoje“).
Tik kartais, kai radikaliai pasikeičia gyvenimas, pajunti jo LAIKINUMĄ. Tą tikrąjį. Supranti, jog laukia dar vienas slenkstis - „mano“ mirtis. Tokia reali. Tačiau kodėl taip sunku ją suvokti? Kodėl nejunti savo mirtingumo, kodėl kiti artimieji neatrodo mirtingi, o mintis apie jų galimą ir tikrą laikinumą atrodo gąsdinanti, todėl varoma šalin? Netgi kai tikima pomirtiniu gyvenimu. Mirtis įgavo dramatišką ir labiau įtemptą pavidalą. „...asmeniškesnis ir intymesnis mirties jausmas, „mano“ mirties jausmas pasireiškė nepaprastu prisirišimu prie gyvenimo, be to - kančių pralaimėjimo ir drauge mirtingumo suvokimu: aistra būti, nerimu, kad nepakankamai būsi“ (ten pat). Šiuolaikinės civilizacijos žmogus lengvai sutinka melo pasaulį, teatrą, kūrybą ir lengvai patiki jais, bet tikėti mirtimi, natūraliausiu ir tikriausiu dalyku, yra baugu ir sunku. Mirties instinkto mums gamta nedavė? Tik instinktą gyventi? O juk iš pradžių mirtis buvo sutinkama lyg su pasyviu nuolankumu, tikint Lemtimi, kuriai nebuvo įprasta priešintis: „Mirtis - tai savo Lemties atpažinimas, kai kiekvienas suvokia, kad jo asmenybė, aišku, nėra sunaikinta, bet užmigusi - requies. (...) Toks požiūris į mirtį išreiškia susitaikymą su Lemtimi ir abejingumą pernelyg įvairioms ir savitoms asmenybės formoms“ (ten pat). Sugebėjimas ramiai numirti ir sutikti artimųjų mirtį - toks buvo mirties instinktas. Mūsų laikų racionalusis žmogus jį praranda, bet gyvenimas dėl to netampa begalinis, todėl susidūrimas su mirtimi atrodo vis tragiškesnis.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Rašinys "Šiapus ir anapus mirties ribos" | 30 Kb | 3 |
Rašinys "Šiapus ir anapus mirties ribos"