Nepaskendo buityje, norėjo šviestis, troško kultūrinės veiklos. Tai įrodo pirmiausia Žemaitės pažintys ir bendradarbiavimas su žymiais to meto visuomenės veikėjais - Povilu Višinskiu, Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite - Bite ir kitais. Be to, Žemaitė, iš kiekvienos situacijos stengėsi sau išpešti naudos, ypač siekdama viestis. Kaip, pavyzdžiui, "susipažino su Čiotkikio dvarininkais Požarskiais, kurie patys nustebo, iš kur prasta valstietė taip gerai lenkiškai kalba, susidraugavo. Ir vėl Julijai į naudą: prijunko prie jų bibliotekos, gavo lenkiškų knygų." Be to, Žemaitė dar tuomet, kai P. Višinskis buvo studentas, laukdavo jo parvežamų knygų. Ir tapusi rašytoja, Žemaitė neužsidarė prie savo sąsiuvinio, o skaitė, švietėsi, tobulėjo.
Darbšti, mokėsi, tobulėjo. "Pagerėjo gyvenimas, ir vėl prasiveržė potraukis knygai, taip sunkiai gaunamai. Prie spingsulės žlibino akis rudens naktimis. Skaitė ką gavo, be jokio pasirinkimo, tik nelipo prie sielos religinės, nepakentė gąsdinimo pragaro kančiomis, velniais. <…> Keista, nebežavėjo poezija, jausminga, pakili kaip jaunystės metais, kai gyveno pas dėdyną. Ir nuotykių romanas, pasakojimas apie senovės kunigaikščių žygius, kur daug egzaltuoto heroizmo, didybės, nesirėžė giliau. Jausmingumas nevirpino širdies. Kur gyvenimo druska? Druskos! Dabar traukė kitokio tipo knyga: kur rūstūs socialiniai vaizdai, skaudūs kontrastai, paprastas, be jokių vingrybių pasakojimas. Ir žmonės, paimti lyg iš kasdieninės tikrovės. Ar būtų kaimas, ar miestas. Vaizduose matė gyvą gyvenimą."
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Žemaitės asmenybės bruožai | 3 Kb | 3 |
Žemaitės asmenybės bruožai