Sarkastiška šypsena, kreivai žvelgianti į kiekvieną tradiciją, kiekvieną autoritetą, kiekvieną socialinę normą, maištingi žodžiai, užglaistyti skambiomis frazėmis, ironizuojantys posmai, smerkiantys sudaiktėjimą ir subanalėjimą… Jaunas poetas Antanas Miškinis sukelia konfliktą tarp visuomenės ir blaivesnio mąstymo, nepriklausomo nuo Kažkieno nuomonės, Kažkieno norų ar papročių. Eilėraštis „Taip gera būtų…”, mano nuomone, ir yra tas, labiausiai atspindįs, pirmąjį A.Miškinio kūrybos tarpsnį. Eilėraščio pradžia žada nuoširdžias, išdidžias eiles, tačiau jau greitai galima suprasti, kad autorius juokiasi. Juokiasi iš to, ką mes gerbiam, saugom ir kuo žavimės. Tam tikra prasme jis juokiasi iš mūsų visų.
Visas eilėraštis parašytas tariamąja nuosaka, tuo autorius tarsi parodo, kad šitas kelias – tikslo, meilės ir darbo atsisakymas yra nerealus. Eilėraščio nerealumo įspūdį ir artimumą svajonei sustiprina ir jau pirmieji eilėraščio žodžiai: „Taip gera būtų…” Tuo net eilėraščio žmogui nesuteikiama proga gyventi kupiname spalvų pasaulyje (čia – „teka pilkos upės”). Kita vertus, įdomu skaityti, kaip autoriui pavyko atskleisti savo kūrinyje ne tik svajonę, bet ir patį svajojimą.
A.Miškinis visame eilėraštyje kaip r visoje savo ankstyvojoje kūryboje yra artimas kaimui ir gamtai, tačiau šiuo tuo „Taip gera būtų” skiriasi nuo daugumos A.Miškinio kūrinių – būtent platesne eilėraščio erdve (greta kaimo ir jo gamtos atsiranda kurortas, parkai). Keturiuose posmeliuose mes tikrai galime išvysti lietuviško rudens kontūrus – pilkus debesis, šimtus žvirblių žagaruose, sušalusią žemę, gelstančius parkus, upę. Gamtos vaizdas tampa ir tarytum įžanga eilėraščio žmogaus tariamiems prisiminimams – žvirbliai skatina atsiminti vestuves, o gelsvėjantys parkai – verkiančias mergaites.
Ypač ironiškai eilėraščio žmogus žiūri į jausmus („ko tos mergaitės verkia”) ir vestuves („apygirčiai jaunikiai” veža verkiančią nuotaką). Sulygindamas šias dvi situacijas (ašaromis) eilėraščio žmogus stengiasi parodyti nesibaigiantį užburtą ratą, kuriame neįmanoma rasti laimės, būtent dėl to jis ir siūlo pagyventi be tikslo ir be meilės. Tuo pačiu A.Miškinio žmogus nori parodyti, kad kartais, pasižiūrėjus į save iš šono, mūsų jaudulys atrodo absurdiškas ir kad jis gali pasibaigti labai greitai. Mergaitės praranda viltį ir paguodą sudužus pirmosioms meilėms, o eilėraščio „aš” šaltakraujiškai laukia jausmų jau-nežinia-kuriai garbinamajai užgesimo. Tuo A.Miškinis tarsi drąsina elgtis kaip jo herojus – žvelgti į viską blaiviau ir pernelyg nesikrimsti. Kita vertus, galbūt herojus niekada nėra turėjęs jausmų kaip tos puolamos mergaitės ir jau vien tuo jis yra skurdus.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 A. Miškinio eilėraščio "Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio..." analizė | 4 Kb | 2 |
A. Miškinio eilėraščio "Taip gera būtų pagyvent be rūpesčio..." analizė