Novelėje Jonas Biliūnas pavaizdavo kelionę. Kelionės tikslas - užlipti ant kalno. Lipti yra sunku ,bet tai yra artima žmonių gyvenimui. Jų gyvenimo tikslui - pažinimui. Pažinimui per kančias: „Nors šiurpuliai kratė kūną, tačiau noras pamatyti nuo kalno saulę ir po savo kojų neregėtą paveikslą, pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti prigimties gražumu buvo toks karštas…“ Noras atrasti, suprasti ir žinoti yra labai „karštas“. Dėl to žmogus pasiruošęs įveikti sunkumus ir pasiekti aukštus tikslus. Gyvenimas yra trumpas ,todėl visi skuba savo idėjas įgyvendinti: „Mąsčiau apie tai , kad nepasivėlinčiau, kad suspėčiau užlipti…
Kiekvienas privalo tikėti savo jėgomis ir kilti gyvenimo keliu į viršų. Kas netiki, tas neišgyvena. O tik liūdnai nusirita žemyn: „Tik maži upeliukai šokinėjo nuo vieno akmens ant kito ir greitai skubėjo žemyn<…> kažin ką liūdnai pasakodami. “Pasiekusieji savo tikslą džiūgauja. Jie skelbia savo linksmą žinią ir taip stiprina kitų ryžtą: „…ir pasklido garsus džiūgaujančių vaikinų skardas. A! Tai ant kalno. Laimingi: jie jau aukštai!…“ Sąžiningumo kelias yra siauras. Lengvai galima nukrypti į blogio šalis :„…pradėjau ir aš ristis siauru, baltuojančiu takeliu,kuris vingiuodamas nyko rūke…“Niekas nežino savo gyvenimo ateities: „Kalno visai iš po rūko nebuvo matyti... “Bet žmogus sensta ir kuo daugiau jis nudirba, tuo daugiau išmano apie gyvenimą. Su amžiumi gyvenimo dėsniai jam vis aiškėja ir aiškėja: „ Bet juo aukščiau, rūkas visas labiau ir labiau retėjo, kvėpuoti buvo kaskart lengviau ir smagiau, dangus viršuje iš tamsaus pasidarė palšas, paskui melsvas, pagaliau šviesiai mėlynas.“

Rašinys pagal J. Biliūno novelę "Ant Uetlibergo giedra"