M. Meterlinko “Nekviestoji viešnia” – tai bene žymiausias visų laikų simbolistinis dramos kūrinys. Kiekviename reiškinyje, veikėjų veiksmuose, pačiose veikėjų asmenybėse galima įžvelgti simbolinę prasmę. Vienas iš pagrindinių kūrinio personažų yra neįvardintas. Jo niekas nemato, o tik girdi ir jaučia. Jam įžengus į sodybą nustoja čiulbėjusios lakštingalos, pasibaido gulbių pulkas, įsivyrauja visiška tyla. Tai – mirtis, arba giltinė.
Kaip ir gyvuliai, ją pajunta aklasis senelis, kuriam gamta pašykštėjo regėjimo dovanos, bet atsilygindama padovanojo daug jautresnę klausą bei nuojautą. Pajutęs artėjančią nelaimę, jisai ima blaškytis, klausinėti matančiųjų kas vyksta, tačiau šie nieko neįtaria ir nesupranta, kodėl senelis pasidarė toks įtarus ir keistas. Tuo tarpu jis įdėmiai klauso visų garsų ir to, ką jam sako nuojauta. Nors namiškiai jam dažnai kartoja, jog reikia pasitikėti matančiaisiais, tačiau jis supranta, kad kažkas čia ne taip. Galiausiai, giltinei įėjus į jų kambarį, jis visiškai nustoja tikėjęs jais ir pradeda visus įtarinėti. Paklausęs “kas sėdi va šičia ... čia, čia, tarp mūsų?” ir sulaukęs atsakymo, kad ten nieko nėra, jis nusprendžia, jog “tamsa, vien tamsa tarp manęs... ir jūsų visų...” tačiau “yra momentų, kai aš regiu daugiau negu jūs”. Šiais žodžiais jis nori pasakyti, kad nuo jo yra kažkas slepiama, namiškiai nekalba atvirai, galvoja, kad senelis senas, keistas, geriau palikti jį ramybėje. Tačiau iš tikrųjų jis yra daug protingesnis už visus kitus, ir galbūt dėl šios priežasties niekas jo nesupranta. Šį kartą jis geriau nei kiti pajuto į namus atėjusią mirtį. Senelis suprato, kad jo dukrai neilgai beliko gyventi.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 M. Meterlinko "Nekviestoji viešnia" | 4 Kb | 0 |
M. Meterlinko "Nekviestoji viešnia"