Jis įmetė į laužą dar vieną laukinės obels šaką, prieš tai nuskynęs nuo jos kelis mažyčius obuoliukus. Žali lapai ėmė raitytis liepsnoje, ugnis sušnypštė,protestuodama prieš tokią šventvagystę ir apdergė jį sodriais tirštais dūmais. Karalius atsitraukė , pasipurtė, tarsi iškratydamas iš barzdos dūmų likučius. Po to atsiduso ir, kiek pasvarstęs, suleido dantis į žalią laukinį obuoliuką. Rūgštis kirto, lyg nuodinga gyvatė. Karalius pasipurtė ir ėmė šluostytis ištryškusias ašaras. Obuoliukas nukeliavo šakai pavymui.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Linas Urbonas "Gyvasis vanduo" | 36 Kb | 0 |
Linas Urbonas "Gyvasis vanduo"