O. Baliukonytė - poetė, atėjusi iš savo vaikystės tolimame Dzūkijos kaime, sunkiu skurdaus pokario vaiko gyvenime laimingai išgyvenusi ankstyviausią ir esminę žmogaus būties poeziją - draugystę su medžiu, gėlė, lauku, pieva, pavasario polaidžiu, pirmuoju sniegu. Būtiškos tiesos gamtoje atsiveria paprastai ir aiškiai. Įdėmiai į gamtą žiūrintį ir įsiklausantį jos moko atvirumo ir kalbos su savimi. Tos pamokos tęsiasi ir tada, kai nebelieka nei tos vienintelės prakalbinančios vietos, nei kasdieninio matymo nežiūrint. “Ką įsiurbei su motinos pienu, išgirdai iš jos lūpų, pirmą kartą atradai kaip kokį to paties kasdieninio žodžio stebuklą - tavyje jau visam laikui. Kaip ir tėviškės gamta: laukas, pieva, medis, akmuo, menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo…”. Ta būtiškai išgyventa vaikystės poezija tampa ir kūrybos podirviu. Eilėraštyje “Sparnas, artėjantis elnias…” (rink “iš kelio dulkių”) sakoma: “dar pakuždėtų menkiausia žolelė iš gimtojo kiemo.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 O. Baliukonytė | 6 Kb | 0 |
O. Baliukonytė