Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.
Senovinės dzūkų buities vaizdai yra etnografiškai tikslūs. V.Krėvė neidealizavo kaimo, kuriame buvo nemaža prietarų ir skurdo, apsileidimo ir nevalyvumo, turtingų “gaspadorių” ir varganų samdinių, amžiais diegto nuolankumo kunigams ir kitokiems ponams. Rašytojas matė, kad kaimas gyvena dviejų epochų kryžkelėje, kad į jį nepermaldaujamai skverbiasi kapitalistiniai santykiai, naujas gyvenimo būdas. Tačiau V.Krėvei rūpėjo ne tiek išorinė žmogaus buitis ar socialiniai reiškiniai, kiek jo psichologija, vidaus pasaulis, mąstysena, dvasiniai interesai, moraliniai principai, gėrio ir grožio supratimas. Dzūkijos kaimai, nutolę nuo didelių centrų, ilgiau išlaikė savitus bruožus ir davė rašytojui daug medžiagos stebėjimams ir apibendrinimams. Meniniais paveikslais V.Krėvė norėjo atsakyti į klausimus, kas būdinga liaudies žmogaus charakteriui, jo dvasinei kultūrai, kur tos kultūros ištakos ir šaknys. Įvairių tautų pažinimas leido ryškiau pajusti lietuvių savitumą, o gyvenimas toli nuo tėvynės vaizduojamąjį liaudies žmogų apgaubė poezijos skraiste. V.Krėvei rūpėjo pasekti, kas senajame kaime negrįžtamai slinko į praeitį ir ką nešė nauja epocha, kokios vertybės buvo prarandamos ir kokios įgyjamos, ką liaudis išlaikė pastovaus ir nekintamo, ką reikėjo branginti ir puoselėti.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Dzūkijos koloritas V. Krėvės kūryboje | 8 Kb | 0 |
Dzūkijos koloritas V. Krėvės kūryboje