Mažvydas kūrinyje iškyla pirmiausiai kaip etninių vertybių nešėjas, humanistas, o ja kaip dvasinės kultūros darbininko pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, veikla atitraukta į gilesnę perspektyvą. Autorius jau pradinę situaciją prisodrina etinio turinio įveda Mažvydą į vargingą, užguitų, anaiptol ne dorybėmis pasižyminčių špitolninkų tarpą, ryškina jį kaip tauriausių humanistinių idealų skelbėją, geradarį. Kai Tirva suklumpa prieš Mažvydą, atgailaudamas dėl parduoto Cicerono tomo, Mažvydas pripuolęs kelia.
Šitokia pažiūra į žmogų, kaip į didžiausią vertybę, būdinga visai Justino Marcinkevičiaus kūrybai, šiame kūrinyje ypač akivaizdi, pastoviai orientuota į konkretų žmogiškumo pasireiškimą, gerais darbais paremtą meile, iškelta prieš abstraktų humanizmą. Centriniai trilogijos personažai daug kuo artimi, konstantiški. Sieja juos meilė, tėvynei, noras aukotis dėl jos, istorinės visuomeninė būties poveikis individui, skaudus pažinimo kelias, kurį kiekvienam lemta nueiti. Mažvydo pastangos suvienyti kraštą žodžiu panašėja į vienijimą kalaviju. Mažvydas prieš pareigą teisus – jis privalėjo ginti žodį, suteikti Lietuvai balsą, nesiduoti įveikiamas nehumaniškų istorinių aplinkybių. Bet nusižengta etiniams principams - moters, Tėvynės meilei; išdavystė atsigręžia tragiškais likimais. Tokių kolizijų pasirinkimą bus lėmusi istorinė medžiaga bei pats Justino
Marcinkevičiaus santykis su Mažvydu, kaip etine ir estetine realybe. Mažvydo asmenybė ypač žmogiška, sutaurinta, netgi idealizuota. Jei Mindaugas, Laurynas rėmėsi į liaudišką išmintį, tai Mažvydas jau tiesiogiai atstovauja liaudiškiems pradmenims, iškyla kaip geriausių liaudies dvasinių jėgų išraiška. Nėra principinio skirtumo tarp jo ir varguolių, tikėjimas žmogumi atgaivina sielas, jausmus ima reikšti posmais. Mažvydas traktuojamas kaip esminių liaudiškumo raiškos momentų – tėvynės, kalbos, liaudies, darbo, gamtos – gynėjas, aukštintojas. Jo visuomeninis idealas švietėjiškas; kova už jį Mažvydui – kova už istorijos ir žmogaus tobulėjimą. “Mažvydas” – savotiška žmogaus filosofija. Žmogaus egzistencijos esmė atsiveria Mažvydo monologuose – dvasinio išgyvenimo akimirkose. Mažvydas giliau ir skaudžiau pajunta individualios egzistencijos esmę. Kankinantys klausimai – “kas aš?” “kam aš?”. Šie klausimai išplukdo tiesioginį savo ryšio su istorija pajautimą, pareigos įsisamonimą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Istorinė drama "Mažvydas" | 5 Kb | 13 |
Istorinė drama "Mažvydas"