Sakoma, kad poetai būna dviejų rūšių: vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūšiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija. Be to, nuo Stalino laikų vyravo nuostata, jog kiekvienai tautai reikia turėti savo klasiką, savo nedidelį Puškiną, reiškusį pažangias idėjas ir pranašavusį rytojų. Ukrainiečiai turėjo Ševčenką, gruzinai - Rustaveli, latviai - Rainą. Lietuvoje “mažojo Puškino” vietai geriausiai tiko Maironis.
Maironio kūrybos pasaulis savo ištakas semia iš kūdikystės ir vaikystės dienų, iš tėvų, šeimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizažo detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti žmogui ir rašytojui. Jo kūryba išsakė slapčiausius ir karščiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip užgožtą uždaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnešdama nemirtingą šlovę.
Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas - ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir išgyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietiška gamta iškyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su žemdirbio darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Lyrizmu trykšta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienažindžio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grožis tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintą ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip ryškiausias ir giliausias tautos atgimimo reiškėjas iškyla tik Maironis.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Rašinys apie Maironį | 6 Kb | 12 |
Rašinys apie Maironį