Viena dažniausiai pasitaikančių poezijoje temų yra žmogaus santykis su pasauliu. Poetas, atskleidžiantis šią temą, dažnai apipina ją alegorijomis ar palyginimais, tuo paslėpdamas pagrindinę mintį ir taip dažnai sustiprindamas eilėraščio įspūdį. Eilėraščio mintį slepia ir Justinas Marcinkevičius savo eilėraštyje „Prisipažinimas”, tuo lyg ir skatindamas kuo įvariapusiškiau interpretuoti kūrinį ir kantriau ieškoti tikrosios reikšmės. J.Marcinkevičiaus poetinė išraiška paprasta bei nuoširdi. Paprastais žodžiais, kuriais bendraujame kiekvieną dieną, J.Marcinkevičius šiame kūrinyje parodo eilėraščio žmogaus santykį su aplinka, parodo, kad jei ryšys tarp žmogaus ir pasaulio yra netobulas, jį reikia kurti tvirčiau ir stiprinti jį. Pasaulis jam – visų pirma gamta, į gamtą šiame eilėraštyje (o kaip beje ir visame eilėraščių rinkinyje „Gyvenimo švelnus prisilietimas) jis ir atsigręžia. Atsigręžia ne kaip jos užkariautojas, bet kaip mažytė jos dalis.
J.Marcinkevičius šiame kūrinyje – romantikas, parodantis asmenybę, ieškančią idealų, vaizduojantis jausmus ir vidinę eilėraščio žmogaus kovą. Vartodamas epitetus (mūsų akys – „grėsmingai plėšrios, alkanos ir baikščios”) bei palyginimus („kaip nešti šitą fakelą turiu”) autorius sukuria netikrovišką vaizdą, mažytę pasaką. Tuo pačiu ir vaizduojami dalykai – smulkučiai gamtos elementai skatina spręsti, kad šiame eilėraščių rinkinyje (ar bent šiame eilėraštyje) J.Marcinkevičiaus (ar eilėraščio žmogaus) požiūris yra romantiškas. Bet ne banaliai, ne vėjavaikiškai romantiškas.
Eilėraščio žmogui gamta reiškia labai daug, kiekvieną savo žingsnį, kiekvieną judesį, kiekvieną sprendimą jis palydi palyginimu su tam tikru vaizdu gamtoje. Tačiau gamta yra ne tik jį supantis pasaulis, prie kurio jis prisirišęs („kas aš be medžio, be žolės, be paukščio”). Harmonija su gamta ir yra jo siekis, jo troškimas. Kiekvieną dieną jis supranta, kad turi į ją eiti ir eiti amžinai (su amžinybe yra lyginamas fakelas), siekti idealios meilės sampratos, ieškoti idealaus ryšio su aplinka ir pasauliu. Ne tik jis yra gamtos dalis, bet ir gamta yra dalis jo. Žodžiais „gėlele, tavo žiedas manyje” jis tarytum įkūnija savyje trapų ir švelnų žiedelį, mažytį stebuklą, už kurį jis yra pasiruošęs būti atsakingas, kuriam pasiruošęs būti ištikimas, kurį pasiruošęs gerbti ir saugoti.
Eilėraščio žmogaus gamta – harmonijų harmonija, susitaikymas ir ramybė, todėl išdraskytos strazdo gūžtos simbolis ir skaitančiajam skamba pakankamai grėsmingai ir žiauriai. Autorius strazdo gūžtą, dar vieną mažytį gamtos stebuklą, lygina su savo, su kiekvieno iš mūsų namais. Jam taip pat skaudu matyti išdraskytą paukščio lizdą kaip ir sunaikintą žmogaus pastogę. Nusivylimas yra hiperbolizuojamas - „per visą dangų liūdna buvo”, tuo labai sustiprindamas mūsų aplinkos, gamtos vertę.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Marcinkevičiaus eilėraščio „Prisipažinimas” analizė | 4 Kb | 0 |
Marcinkevičiaus eilėraščio „Prisipažinimas” analizė