www.spargalkes.lt

Baltai

Indoeuropiečių šeimos baltų šakai priklauso lietuviai, latviai ir jau išnykusieji prūsai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai. Senovėje šios gentys bendro pavadinimo neturėjo. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale“ Germanija“ juos pavadino aisčiais. Šį vardą vartojo ir mūsų kalbininkai Jaunius ir Būga. Pirmasis baltų vardą pavartojo kalbininkas Neselmanas. Baltų vardas išvestas iš Baltijos jūros pavadinimo, jis išstūmė aisčių vardą. Baltų vardu kartais vadinamos visos tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros: lietuviai, latviai, estai, suomiai. Tiktai kalbos moksle baltais vadinami lietuvių, latvių ir prūsų protėviai. Baltų prokalba kaip savarankiškas kalbinis vienetas, susiformavo antrojo tūkstančio prieš mūsų erą pradžioje, o 4 am. pr. m. erą suskilo į vakarų baltų (prūsų) ir rytų baltų (lietuvių - latvių) prokalbes. Vakariniai baltai buvo asimiliuoti germanų o Dniepro baltai - slavų. Savo tautybę išlaikė tik rytinių baltų palikuonys - lietuviai ir latviai. Lietuvių kalba laikoma seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, nes ji daugiausia išlaikiusi žodžių ir formų, artimų indoeuropiečių prokalbei. Maždaug 5- 6 a. jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kūršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, latgaliai, lietuviai, sėliai. Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Apsigyventi stengdavosi prie upių, nes upėmis buvo galima keliauti ir susisiekti vieniems su kitais. Be to upėse veisėsi daug žuvų, tęsėsi dideles pievos, kur galėjo ganytis gyvuliai. Taigi gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, bitininkyste, medžiokle ir žvejyba. Sėdavo daugiausiai rugių ir avižų, daržovių beveik niekas nežinodavo. Daug sėdavo linų. Visa, kas buvo ūkiui reikalinga, gamindavosi patys. Pjautuvais kirto javus, namie verpdavo, ausdavo. Šeimos buvo patriarchalinės.

Tėvas buvo šeimos galva, motina šeimos ramybės saugotoja. Užaugę vaikai kurdavo šeimas, vesdavo atskirą ūkį. Ne visi gyventojai turėdavo vienodą turtą. Iš turtingesniųjų šeimų kildavo vadu; juos vadindavo kunigais, rikiais kunigaikščiais. Apsigynimui nuo priešų buvo statomos pilys. Pinigų tada dar niekas nežinojo, kai ko prireikdavo, išsimainydavo. Pirkliai atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Visa tai iškeisdavo i kailius, vašką, gintarą. Baltai gamtos reiškinių dėsnių dar nesuprato. Galvojo, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią - dievą globėją. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja Gabija. Taip pat tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, laumės ir raganos. Garbino saulę, mėnulį, žvaigždes, upes ir akmenis laikė šventais. Šventi buvo ir kai kurie gyvuliai: tauras, žaltys. Stengėsi neužrūstinti aplink gyvenančių dvasių, todėl atlikdavo įvairias apeigas: kūrendavo šventąją ugnį, dievams aukodavo gyvulius, šventose vietose statydavo dievų figūrėles. Atsirado žmonių, kurie mokė, kaip reikia dievus garbinti, tai burtininkai, žyniai, kriviai, vaidilos. Jie saugojo ir senovės papročius. Tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė keliauja i kitą pasaulį arba pereina į žoles, medžius, gyvulius. Mirusiuosius atiduodavo žemei arba degindavo kartu su daiktais, ginklais, papuošalais, žirgais, darbo įrankiais.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Visa Lietuvos tautosaka	39 Kb	0