J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų literatūroje. Jo kūryba išsiskiria tuo, kad yra išaugusi iš moralinių ir filosofinių gelmių, iš autoriaus pastangų pažvelgti į žmogų už kasdienybės ribų, išaiškinti jo prigimtį ir sielos vingius, pastatyti jį į kraštutines dvasinių išbandymų situacijas. Juozo Grušo devizas, kurį jis ne kartą teoriškai skelbęs, – veržtis į būties gilumą ir platumą, ieškoti žmogaus tiesos ir prigimties galimumų, atskleisti vaizduojamuose personažuose amžinas žmogaus galias. “Meilė, džiazas ir velnias” savo drastišku konfliktiškumu, tragiška minties ir jausmų įtampa iš pradžių daugelį šokiravo. Tačiau tai buvo jo kūrybos laimėjimas, iškovota moralinė teisė ir pareiga kalbėti apie gyvenimą atvirai ir tiesiai, įprasminant kovą dėl didelių ir patvarių humanistinių vertybių.
Jau pačiame dramos pavadinime atsispindi gėrio ir blogio kova. Rašytojas kūrinyje svarsto amžinus dalykus, mąsto apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramaturgui rūpi esminiai šiuolaikinio visuomenės gyvenimo dalykai, todėl jis ir kelia pirminio gyvenimo tragediją, kuri labiausiai atsiskleidžia per veikėjų charakterius.
Bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis – Andrius – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva. Andrius stoja prieš savo tėvą, ciniškai šaiposi iš visų praeities iškovojimų, iš sudarytų jaunimui sąlygų. Andrius maištauja, bet apie jokius visuomeninius idealus negalvoja. Jo devizas – “viską pasiimti iš gyvenimo”, bet kuria kaina, bet kuriom priemonėm. Jo iššūkiai, cinizmas yra grėsmingi, nebesulaikomi ir kelia pavojų visuomenei.
Ne šventas yra ir antrasis džiazininkas – Julius. Tai gana sudėtingos dvasinės struktūros personažas su tam tikra intelektualine patirtimi. Jo išpuoliai daugiausia liečia moralę ir etinius principus. Julius nusivylęs bet kokiais idealais, nebetiki žmonėmis. Jam sunkiausia už visus, nes tik jam suteikta aiškiaregio galia suvokti savo ir savo draugų dvasinę krizę. Pačioje veiksmo pabaigoje Julius tarsi eina į pabudimą. Prieš atomazgą laikas sustoja. Iki tol trijų vaikinų nepatirtas vienatvės šiurpas, kuris juos pastūmės pasikėsinti į Beatričę, čia “sustabdomas” ir išryškinamas. Ne kam kitam, o Juliui jis įgauna didžiausią reikšmę, siejasi su jo dvasiniu persilaužimu. “Aš susimąsčiau, – sako jis. – Pradėjau galvoti, kad aš – žmogus parodija, kad reikia būti kitokiam…” Gyvenimas – ugnis ir vienam prie jos būti baisu! “Ar jums teko būti nakties metu miške vienam prie laužo? – klausia draugus Julius. – Man teko. Klaiku! Atrodo, kad tave kažkas sudraskys. O laužas degs, apims visą mišką. Ir dūmas tas neišsisklaidys niekada.” Šis vienatvės suvokimas yra nemaža garantija, kad Julius bus priverstas grįžti iš tamsaus paklydimo miško, ieškoti kelių į žmones. Jo dvasinę krizę ir protestą dramaturgas sieja su humanistinio prado gyvybingumu tiek žmoguje, tiek visuomenėje.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “M.D.V.” | 6 Kb | 2 |
Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “M.D.V.”