Antanas Škėma, gimęs, daug įspūdžių patirdavo, kai motina jį mokindavo kalbų ir vakarais pasakodavo keistas interpretacijas. Didelė trauma buvo, kai karo metu motina prarado protą ir neilgai trukus pasimirė. Antanas Škėma nebuvo cinikas . Karštas ir ūmus, jis buvo pasiruošęs kovoti už tai, ką laikė tiesa. Neretai asmeniniu reikalu visai nesuinteresuotas puldavo aršion kovon, nes jam rūpimas reikalas buvo ne taip suprantamas ar iškreipiamas, ar bent taip jam atrodė. Verčiau jį vadinti DonKichotu, ne ciniku. A. Škėmai būdingas didelis, nepavargstantis intelektualinis domėjimasis, noras pažinti naujausias idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti į keisčiausią nūdienę muziką, įsiskaityti naujausia poeziją, pasidomėti daile. Nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška savo dvasine struktūra, ne vien forma ar dėl laiko mados — jis buvo vienas nedaugelio tikrųjų moderniosios epochos ir moderniosios žmogaus dvasios reiškėjas.
Nenorėdamas pašluoti šiukšlių palovėn, jis gaižiai kėlė aikštėn gyvenimiškąjį purvą, rodė animališkąją meilės pusę, tyčia sugretindamas, kas žmoguje vienu metu gyvena idealaus ir žemo. Su Mačerniu, Krivicku, net šiek tiek su Radausku A. Škėmą sieja įsigyvenimas į moderniąją vakarų literatūrą ir filosofiją. Jo kūryba - tai drąsus lietuviškosios tematikos bei problematikos papildymas tarptautiniais kontekstais, o visų pirma katastrofų epochos žmogaus pasaulėjauta: akistata su Nieku ir Mirtimi, tradicinių vertybių žlugimo išgyvenimas, numalšinimas, prarastos tikrumos, autentiškos būties ilgesys, kritiškas santykis su literatūros ir pasaulėžiūros rutina.
Antano Škėmos vaizduojamas pasaulis - kosmopolitiškas , kuris lietuvių pasaulio atsispindėjimą susieja su įvairių kitų tautų dvasine patirtimi bei kultūriniais archetipais. Tarp įvairių tautų ir kultūros simbolikos įsiterpia ir lietuvių tautosakos elementų, pavyzdžiui, gegutė, varnas, vaizduojantys mirtį ir pražūtį. Jie išmėtyti po įvairius kūrinius: “Šypsena”, “Beržas ir žmogus”, “Pagautas”.

A. Škėmos kūrybos savitumas, poetika