Eilėraščiai “Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės” ir “Visi tikėjimai - fantazijos žaislai” buvo parašyti karo metais, kada aplink chaosus, žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Šiuos eilėraščius jungia bendra tema, nors man jie atrodo visiškai skirtingi. Abiejuose eilėraščiuose kalbama apie Dievą. Mačernis stengiasi išsakyti, kaip jis supranta Dievą. Eilėraštyje “Visi tikėjimai - fantazijos žaislai” tikėjimas į Dievą atskleidžiamas kaip narkotikas, vaistas, be kurio žmogus negali išsiversti. Žmogus - ligonis, bet tik tikėjimas jame palaiko gyvybę, nes, netekus tikėjimo, žmogus numirs ir nusileis į amžinai niūrią Hado karalystę, bus priverstas tenai klajoti. Poetas teisus, tikėjimai nedaug ką gali pasakyti apie tikrovę, bet žmonės mėgsta šilumą labiau nei tiesą. Todėl atvėsus širdyje tėvų tikėjimui, žmogus susikuria sau kitą, nes nors sunku gyventi ir jaudintis nuskriaustam, bet dar sunkiau netekti iliuzijų, netekti širdy šviesos ir šilumos.
Kitame eilėraštyje poetas kreipiasi tiesiai į Dievą ir nebekalba apie Dievo, tikėjimo prasmę. Šis eilėraštis man primena maldą. Žmogus blaškosi sustojęs prie prisiminimų kryžkelės: jis žino, jog gyvenimo kelias jį veda į Dievą, tačiau jį traukia žemiškas gyvenimas taip pat. Žmogus žino, jog klysta, bet jis nenori atsisakyti klydimo teisės, jis nori ateiti į Dievą per kančią, per skausmo patirtį. Kadangi žmogus žino, jog tik pajutęs nupuolimo kietą vargą, jis supras didžiąją Dievo prasmę ir vėlei ims sekti jo žodžiu.
Manau šie du Vytauto Mačernio eilėraščiai parodo, koks prieštaringas yra žmogus. Kažkas jo viduje sako, kad tikėjimai - fantazijos žaislai, bet kartu kreipiasi į Dievą kaip į Tėvą ir prašo priimti paklydusio sūnaus sielą. Atsirinkti, kurio balso klausyti, sunku, tačiau kiekvienas tai turi padaryti pats. Todėl poetas teisus, kad Dievas duoda mums dalią - laisvės ?????, ir mes patys kuriame savo laimę.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 V. Mačernis "Dievas" analizė | 3 Kb | 2 |
Dievas V. Mačernio kūryboje