A. Vienuolis labai mylėjo, vertino ir gilinosi į paprastų kaimo žmonių gyvenimą. Autorius rašė tai, ką matė, ką girdėjo, ką išgyveno. Apsakymas “Paskenduolė” yra vienas geriausių A.Vienuolio kūrinių, kurį net būtų galima pavadinti šedevru. Tai vienintelis iš sodžiaus žmonių gyvenimo paimtas vaizdelis, kuriame matomi kaimo moralės, etikos, doros santykiai su Veronikos asmenybe. Šiame kūrinyje aprašoma, kaip viena apvilta dora mergaitė neranda kitos išeities pasislėpti nuo doros gerbėjų, kaip tik pasiskandinti.
Kūrinį autorius pradeda Sekminių dienos aprašymu, kada Veronika parėjo namo iš bažnyčios namo visa susisielojusi, pavargusi. Ne veltui autorius novelę pradeda šia diena, nes Sekminės - tai pats darbymečio metas, gero derliaus tikėjimosi šventė. Čia herojės būsena aprašoma konkrečiai: mes pastebime, kad Veronika viską daro neatidžiai, nekruopščiai, net valgo tik pasrėbdama. Taigi Veronika - nebe ta, kokia buvo anksčiau. Ją apėmė nerimas, persekioja nežinia ir baimė. Pasaulis, kuriame ji iki šiol gyveno, tarsi stumteli ją nuo savęs, ji priversta nuo jo slėptis. Pirmą kartą praranda su juo kontaktą: ”paėmė nuo tvoros milžtuvę ir, apsidairiusi, ar kas nemato, potekomis per kluoną išbėgo laukan”, ”paėjusi ežia į lauko vidurį <...> metė į rugius milžtuvę, parpuolė ant žemės, paslėpė veidą delnuose ir pravirko : “Dievuliau mano, Dievulėliau mano”. Tuojau pat po šio “stumenčio” motyvo mes matome “traukiantį” motyvą, kuris yra susijęs su mistiniu pasauliu: kai Veronika guli rugiuose, ji mato mėlyną žydrą dangų, girdi žąsioganės dainą, rugių šnabždesį, kurie primena jai apie jos bėdą. Pradėjus skaityti šį kūrinį, šio epizodo reikšmė yra nevisai suprantama, bet pamažu pradedama suprasti, esant ir antgamtinio pasaulio ženklų.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Moters drama apsakyme "Paskenduolė" | 5 Kb | 0 |
Moters drama apsakyme "Paskenduolė"