Ištrauka
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalis varo upės paviršiu gilią vagą; bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm, kurios atšokdamos pavirsta į nesuskaitomą daugybę nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šalis, lekia viena paskui kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir kaip puikiausiais raštais audeklas blizga ir tviska ant saulės įvairiausiom spalvomis. O platus galingas Nemunas romiai ir iškilmingai plaukia vakarų šalin, tarsi visai nejausdamas ant savo krūtinės žmogaus darbo…
Nuo ilgos kelionės nuvargęs, nuo nemiegojimo apsiblausęs, stoviu ant garlaivio ir žiūriu aplinkui. Tiesiai mano kakton pučia vasaros rytys vėjas, tarsi maloniai glostydamas, draiko galvos plaukus ir savo kvėpavimu gaivina pailsusią mano dvasią. Vienodas garlaivio čiuksėjimas liūliuoja prie miego, bet platus Nemunas ir įvairus jo krantų gražumas traukte traukia prie savęs mano akis bei širdį. Žiūriu ir negaliu atsižiūrėti… Ta upė, kuri, vingiuodama be galo, ant kiekvieno žingsnio maino savo pavidalą; tie jos aukšti, žaliuojantys miškai ir pievomis krantai, - tai ne kaleidoskopas, bet gyva prigimtis, neapsakomai už aną gražesnė.
Analizė
Svarbiausias J.Biliūno kūrybos tikslas – gilinimasis į vidinį žmogaus pasaulį. Rašytojo žmogus dvasingas. Vienas iš tų dvasingumo bruožų – santykis su gamta, gebėjimas pastebėti smulkiausias gamtos grožio detales. Šitie novelių žmogaus ypatumai atsispindi ir nagrinėjamoje ištraukoje iš apsakymo “Nemune”. Ištrauką galima suskirstyti į dvi dalis. Pirmoji – upės vagos, plaukiant garlaiviui, aprašymas, antrojoje dalyje – pasakotojo būsena ir nuotaika gamtoje. Kūrinys pavadintas “Nemune”. Tad santykis su pavadinimu išryškėja jau pirmose ištraukos pastraipose. Pasakotojas romantiškai žvelgia į didžiausią Lietuvos upę. Vartoja epitetus: “platus”, “galingas”, vaizdingai nusako jo vandenų kryptį, tėkmę: “ramiai”, “iškilmingai”. Jis stebi kiekvieną smulkmeną: kaip laivo pirmagalis varo upės paviršiumi gilią vagą, kaip užpakalyje tos vagos vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėm… Peizažo detalė labai dinamiška, nes autorius vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių: “susiverčia”, “susidaužia”, “pavirsta”, “juda”, “plečiasi”… Dinamiškumą taip pat teikia ir epitetai: “krutančios bangos”, palyginimas “kaip gyvos”, personifikacija: bangos lekia, skubinasi, susidaužia, susiverčia. Pasakotojas, kurdamas tokį vaizdą, geba išryškinti regimąjį grožį: “blizga ir tviska saulėje įvairiausiomis savo spalvomis”. Iš palyginimo – “kaip puikiausiais raštais” – išryškėja lietuvių tautai būdingas požiūris į gamtą.
Autorius vartoja kontrastą. Pradėdamas sakiniu “Vienodai ir nuobodžiai čiukšėdamas…” tai monotonijai prieš pastato vandens judrumą. Tas kontrastas tarsi verčia skaitytoją ieškoti gilesnių prasmių: vienodumas ir nuobodumas asocijuojasi su gyvenimo kasdienybe, kuri savotiškai pilka, be didesnių pakitimų. Bet taip gali atrodyti iš šalies, nes kasdienybė pilna įvairiausių nuotykingų smulkmenų.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje | 61 Kb | 11 |
Žmogaus dvasinis grožis J.Biliūno kūryboje