www.spargalkes.lt

DEDIKACIJA

Važiuojant pasakiau, kad jau baigiau pirmąjį savo knygos variantą. Kai pradėjome kopti į vieną Pirėnų grandinės kalną, laikomą šventu, kur išgyvenome nepaprastų akimirkų, paklausiau, ar ji nenorėtų sužinoti, kokia pagrindinė mano knygos tema arba koks jos pavadinimas; atsakė, kad jai labai knietėjo paklausti, tačiau gerbdama mano darbą nedrįso, bet labai tuo džiaugėsi, tikrai. Pasakiau jai knygos pavadinimą ir paaiškinau, apie ką ji. Tyliai kopėme toliau, o grįždami išgirdome ūžesį — vėjas, aukštai lėkdamas virš plikų medžių viršūnių, artinosi prie mūsų, priversdamas kalną dar kartą parodyti mums savo magiją, savo galią. Netrukus pradėjo snigti. Sustojau pasigrožėti ta akimirka: krintančiomis snaigėmis, pilku dangumi, mišku ir jos buvimu šalia. Ji niekada nuo manęs nebuvo atsitraukusi. Nedelsdamas norėjau prisipažinti - Kristina, mano žmona, ši knyga skirta tau. Tačiau nusprendžiau leisti jai pačiai tai suprasti, kai pirmą kartą vartys šiuos puslapius.

Ji, Estera, karo korespondentė, neseniai grįžo iš Irako, nes bet kuriuo metu į šalį galėjo įsiveržti svetima kariuomenė; jai trisdešimt metų, ištekėjusi, vaikų neturi. Jis - neidentifikuotas kokių dvidešimt trejų ar dvidešimt penkerių metų tamsiaplaukis mongoliškų veido bruožų jaunuolis. Paskutinį kartą žmonės juodu matė kavinėje Sv. Honorijaus priemiesčio gatvėje. Policija buvo informuota, kad jie ir anksčiau buvo susitikę, nors niekas nežinojo, kiek kartų. Estera visuomet sakydavo, jog vyras, apie kurį buvo žinoma tik tiek, kad jo vardas Michailas, yra labai svarbus žmogus, nors ji niekada nepaaiškino, ar jis svarbus jos, kaip žurnalistės, karjerai, ar jai, kaip moteriai. Policija ėmėsi formalaus tyrimo. Buvo iškeltos pagrobimo ir šantažo, taip pat pagrobimo ir nužudymo versijos. Tai neturėtų nieko stebinti, nes jos darbas - rinkti informaciją - skatino ją bendrauti su žmonėmis, susijusiais su teroristinėmis grupuotėmis. Nustatyta, kad kelios savaitės iki jai dingstant iš jos banko sąskaitos buvo nuolat imami pinigai. Tardytojai tai siejo su atlygiu už informaciją. Ji nebuvo pasiėmusi jokių drabužių, bet - ir tai keisčiausia - niekas nerado jos paso.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Paulo Coelho "Zahiras"	897 Kb	0