Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems - amžinoji nebūtis ir pan. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.
Bet kiekviena taisyklė turi išimčių.Yra žmonių jautresnių gyvenimo ir mirties paralelei nei kiti, besistengiančių praskleisti paslapties šydą, dengiantį šią misteriją. Tokia asmenybė buvo ir Salomėja Nėris. Jai pasaulis atrodė pilnas iššūkių, kuriuos buvo baisu priimti, neteisybės, prieš kurią ji buvo per silpna kovoti. Todėl mirtis poetei nebuvo paslaptis, o greičiau atsakymas į daugelį klausimų, pats paprasčiausias visų problemų sprendimas, kurio ji vos nesigriebė pačiomis sunkiausiomis akimirkomis... Po universiteto baigimo ir kelionės po Europą, ypač praturtinusios poetės sielą, Salomėja Nėris pradėjo dirbti Lazdijų miestelyje. Pradžioje ji apsigyveno tik ką mirusio mokyklos direktoriaus poeto M. Gustaičio palėpės kambarėlyje, panašiame į karstą. Prieš du nedidelius langus augo uosis, visai užstojęs saulę. Gal būt, šio uosio monotoniško šlamėjimo prisiminimas vėliau įkvėpė poetę sukurti nuostabų eilėraštį, himną gyvenimui "Aš nenoriu mirti", prasidedantį žodžiais: -Amžius tu šlamėsi, Šilkalapi uosi.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Mirties motyvas S. Nėries kūryboje | 9 Kb | 2 |
Mirties motyvas S. Nėries kūryboje