Kaip trūksta šių dienų žmonėms jautrumo, tyrumo, užuojautos. Atrodo, pamiršome, kad reikia guosti, raminti. Žmogus, kuris išgyvena aplinkinių skausmą, myli gamtą, jį supančius, yra gražus. Tokie žmonės pastebi tai, ko nepastebi apsiblausiusios ir rūpesčiais užguitos mūsų akys. Būtent tokius herojus savo kūriniuose vaizdavo lietuvių literatūros klasikai. Tai Jonas Biliūnas, Vaižgantas ir kiti. Šių rašytojų personažai turi pačius gražiausius žmogaus bruožus. Tad kokie jie?
Biliūnui buvo .svarbu gilintis į žmogaus dvasią, jo vidinį pasaulį. Pasak rašytojo,: “Turėk jautrią širdį ir žiūrėk į kito žmogaus sielą.” Autoriaus kūriniai ir atspindi J. Biliūno troškimus parodyti žmogų gražų, gailestingą. Rašytojo pasakotojas - ne pašalinis stebėtojas, o jautrus žmogus, kuris skriaudas ir nelaimes išgyvena savyje. Jis žavisi ir dvasingumu: tai ir jautrumas, atlaidumas, ir užuojauta silpnesniam. Rašytojo žmogus net patyręs skriaudą, pažeminimą supranta ir atleidžia. Toks yra tėvas novelėje “Lazda”. Herojus paniekinamas ir patiria smurtą, bet kilniaširdiškai atleidžia savo skriaudėjui - priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda.
Biliūno žmogus nemoka keršyti, net nesmerkia tų, kurie padarė moralinę skriaudą. Blogiui jis priešpastato gražiausius bruožus: gerumą ir meilę. Toks yra Petras Sabaliauskas novelėje “Ubagas”. Senelį iš namų išvijo sūnus. Skriaudą padaro ne svetimas, bet tas, kuris yra pats artimiausias. Tai dar labiau žeidžia, tai didžiulė moralinė skriauda. Senelis yra be galo geros sielos žmogus. Jam svetimas pyktis, kerštas, jis sugeba atleisti pažeminimą, nuoskaudas, paniekinimą. Petras sabaliūnas priverstas eiti “ubagauti”, bet jų neprieštarauja likimui. Jam tik gaila mažučių anūkų, kurie bus užauginti tamsiame pasaulyje be šviesos ir grožio, be jautrumo ir meilės. Senelis bijo, kad anūkai užaugs nepakankamai gražūs savo siela, nesugebės užjausti kenčiančių, nelaimingų, nesuteiks pagalbos jei jos kas prašys, bet paliks likimo valiai, Petras ištaria: “Nieko taip aš negailiu, kaip jo vaikų... o gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą...” Jis gailisi ne savęs, o kitų, kurie užaugę gali padaryti tai, ką padarė sūnus. Štai taip J. Biliūnas vaizdavo tyros sielos, užjaučiantį, gailestingą žmogų.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Gamta žmogaus namai.(ji priglaudžia nuskriaustuosius) | 4 Kb | 4 |
Gamta žmogaus namai.(ji priglaudžia nuskriaustuosius)