Buvo puiki diena, oras gaivus ir perregimas, dangus - vaiskus ir giedras (ir dar koks giedras!). Tokią dieną viskas atrodo įmanoma. Netgi mirtis. Tiesa, šiandien Evanas Ordželas į savo dienotvarkę mirties neįtraukė, bet būtent jos link jis ir artinosi. Ir niekaip negalėjo to išvengti. Kadangi jo skafandras buvo beviltiškai sugadintas. Aplink jį neįprastame plantokosmogeniniame pasaulyje, vadinamame Prizme, knibždėjo gyvybė. Jis atvyko į šią planetą, ketindamas įsikurti joje tolimesniam gyvenimui. O dabar atrodė, kad čia jis pasiliks ne gyvenimui, o kažkam visiškai kitam. Oras aplinkui jo veidą buvo kupinas deguonies, kuriuo jis negalėjo kvėpuoti. Aplink augo miškai, pilni augalų bei gyvūnų, kurių jis negalėjo vartoti maistui.
Jo veidą šildė Prizmės saulė. Ji švietė ryškiai, bet degė ne kaitriau už žvaigždes, supančias Evano pasaulį, Samstedo planetą. Vidudienį čionykštė temperatūra būdavo gana palanki. Jis galėjo kvėpuoti Prizmės oru, gerti čionykštį vandenį, valgyti savo maisto atsargas, bet, nepaisant to, dabar jam buvo lemta mirti, nes skafandras pasidarė niekam tikęs.
Taip neturėjo atsitikti, nes šis komplektas buvo ypatingas net pagal unikalius Samstedo standartus. Jis buvo sukurtas specialiai šiam vizitui. Inžinieriai ir dizaineriai sukonstravo jį taip, kad Evanas būtų apsaugotas nuo bet kokių pavojų, visų įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų netikėtumų, kurie gali tykoti tokiame pasaulyje, kaip Prizmė. Bet šio skafandro išradėjai neįvertino, o ir negalėjo įvertinti vienos aplinkybės - begalinio Prizmės gyventojų atsiskyrėliškumo bei priešiškos jų klastos.
Evanas manė, jog negalima kaltinti vien tik konstruktorių. Į šio kostiumo kūrimą įtraukti inžinieriai dirbo, turėdami omenyje pasaulius, kurių gyvybės formas galėjai pavadinti variacijomis jau žinomomis temomis, gyvybę, kurios pagrindu buvo anglies atomas. Prizmė nebuvo toks pasaulis. Nuo pat pradžių gyvybė čia buvo ne tokia kaip kituose pasauliuose, ir evoliucijos eigoj tie skirtumai darėsi vis žymesni ir žymesni. Ta evoliucija ir sugadino jo skafandrą.
Saulė toliau kepino bejėgį jo kūną. Nors už dirbtinio epidermio ribų temperatūra liko maloni, viduje ji nenumaldomai kilo. Evaną siaubingai kamavo troškulys. Jis pamėgino pasijudinti iš vietos. Servomechanizmas neįsijungė, ir jis parkrito ant nugaros ten, kur ir stovėjo. Kairioji ranka nejudėjo visai. O kai dešiniąją jis ištiesė link vandens, šią pradėjo klaikiai skaudėti. Ta ranka buvo gerokai sužalota, tikriausiai sulaužyta, bet jis nusprendė, jog bus lengviau pasiekti vandenį ranka, kuri nors šiaip taip veikia, nei stengtis įjungti šalme įtaisytą vandens čiaupą.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Alan Dean Foster "Įkalintas prizmėje" | 240 Kb | 0 |
Alan Dean Foster "Įkalintas prizmėje"