Motiejus Valančius – vienas iš žymiausių devynioliktojo amžiaus antrosios pusės lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, istorikas, rašytojas didaktas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius, nelegalios lietuvių spaudos kūrėjas ir aukšto rango katalikų bažnyčios dvasininkas. Vienas iš pirmųjų M. Valančiaus rūpesčių buvo parapijinių mokyklų steigimas ir rėmimas. Jis reikalavo, kad prie kiekvienos bažnyčios būtų laikoma mokykla, kurioje gimtosios kalbos mokytųsi neturtingo luomo žmonių vaikai. Šį tikslą jis gana gerai įgyvendino – per 10 metų parapijinių mokyklų tinklas išsiplėtė beveik dvigubai. Vėliau, uždraudus lietuvišką raštą, M. Valančius ėmė raginti ūkininkus, kad pasisamdę daraktorių, sodžiuose savo vaikus mokintų skaityti. Taigi, M. Valančius buvo ir slaptųjų “vargo” mokyklų organizatorius.
Išvaręs plačią švietimo darbo vagą, M. Valančius pradėjo vieną masiškiausių blaivybės akcijų prieš skaudžią tautos piktžaizdę – girtavimą. Jo įsteigto blaivybės sąjūdžio veiklos pasekmės buvo milžiniškos: praėjus dvejiems metams nuo blaivybės sąjūdžio pradžios, degtinės gamyba sumažėjo 8 kartus; Kauno gubernijoje blaivininkai sudarė 83,2% visų katalikų.
1864 m. uždraudus spaudą lietuviškais rašmenimis ir įvedus graždanką (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis), vyskupas M. Valančius neliko abejingas lietuviškos spaudos likimui – ėmė organizuoti nelegalų lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. Knygnešiai pradėjo platinti politinio-religinio turinio knygeles, kurios buvo pirmieji politinės publicistikos pavyzdžiai mūsų literatūroje. Ši Motiejaus Valančiaus suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė kelius savo raštui, kalbai ir kultūrai išsaugoti. Ir jais buvo vaikščiota iki pat spaudos atgavimo 1904 metais.
Produktyviausio XIX a. vidurio lietuvių rašytojo M. Valančiaus kūrybinį palikimą sudaro 4 beletristinio pobūdžio knygelės: “Vaikų knygelė” (1868) , ”Paaugusių žmonių knygelė” (1868) , ”Palangos Juzė” (1869), ”Pasakojimas Antano tretininko” (1872) bei istorinis dviejų tomų veikalas “Žemaičių vyskupystė”(1848). M.Valančiaus plunksnai priklauso ir daugybė religinių bei publicistinų raštų, vyskupiški aplinkraščiai. M. Valančiaus kūrybą sunku apibrėžti: ji netelpa į jokius žanro rėmus, joje galima įžvelgti kelių žanrų atgarsius. Vieni kūrinėliai primena pasakėčias, pamokslus, pasakas, kiti artimi hagiografinei literatūrai.
Žanrų sinkretizmas būdingas kiekvienos literatūros priešaušriui. M. Valančiaus knygelės, nežiūrint jų ribotos ir apibrėžtos paskirties, jau išsiskiria iš to meto lietuvių raštijos ir neginčijamai priklauso grožinei literatūrai. Tik nuo jo prasideda tikroji originaliosios lietuvių prozos istorija. Nors jo knygelėms būdingas žanrinis sinkretumas, tačiau kai kuriuos kūrinėlius galima drąsiai priskirti didaktinio apsakymo žanrui (“Guvus Vencė”, “Gustis kručas”, “Petronė ir jos priepuoliai”, “Mikė melagėlis”). O “Palangos Juzė”, vadinama meniškai brandžiausiu M. Valančiaus kūriniu, literatūros moksle visų vieningai vadinama apysaka. Iš tikrųjų čia jau randame platoką to meto liaudies buities ir papročių panoramą, materialinės ir dvasinės kultūros faktų. Apysakos veikėjas – gerai mokantis savo amatą, šmaikštus, linksmas, išradingas, apsukrus keliaujantis kaimo siuvėjas. Pabūvojęs įvairiose Lietuvos vietose, įdomiai pasakoja savo įspūdžius, prisideda prie pramogų organizavimo.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Motiejus Valančius | 21 Kb | 0 |
Motiejus Valančius