Antanas Miškinis
Kūrybos bruožai: 1. Žemės ir buities poetas. Jo vaizduojamas pasaulis gana uždaras, kanceliarinis: a) apibrėžta erdvė; b) šeimos aplinka; c) kasdieniniai žmogaus jausmai ir situacijos. 2. Didžiausią dėmesį skiria gimtajam kaimui – Aukštaitiją ne myli, o tiesiog dievina. 3. Eilėraštis judrus, guvus: a) jaučiame pokalbio pulsą; b) manieringa monologinė deklamacija; c) šiek tiek literatūriškas atsidusimas; d) dainingos ir graudulingos gaidos; e) šiurkštoki klausimai; f) ironijos blyksnis.
4. Eilėse labai akcentuoja medžio viršūnė. 5. Lyrikoje nėra miniatiūrinio vaizdo, išdailinito poetinio judesio. 6. Lyrikoje kaimo gyvenimo būdas siejamas su harmonija, pastovumų 7. Lyrinė esmė yra kaimo kultūros išgražinimas ir apgailėjimas. Sodžius – vaizdų ir mirties centras, dvasinė atrama, vertybė. 8. Kaimą priešpastatant miestui apmąstomas žmogaus santykis su Tėvyne, prasmingu ir neprasmingu darbu. Į kaimo ir miesto konflikto siužetą įterpiama meilės intriga. Šie eilėraščiai panašūs į romansus. 9. Du ryškūs sluoksniai – modernumas ir tradicijos jausmas. Tai esminė jo poezijos problematika. “Balta paukštė” 1928, “Varnos prie plento” 1935, poemų knyga “Keturi miestai” 1938. 10. Vėlyvojoje lyrikoje poetas grįžta prie kaimo temos, atsiremia į kaimo realijas, poetizuoja kaimo gyvenimo būdą, bet nebe spontaniškai, o apgalvotai. 11. Tampa vienu ryškiausių ketvirto dešimtmečio patriotinių poetų. 12. Žodį "Tėvynė" nelabai mėgo, vartojo kitus: Lietuva, sesė, motina, moteris, mylima. Jo eilėse Lietuvos tema gvildenama susirūpinusiu balsu. 13. Dvasios jėga, gyvybė, dvasios šviesa.

Santrauka apie autorius 2