E. Hemingvėjaus gyvenimo istorija prasidėjo ties ženklia riba – baigėsi devynioliktas amžius ir aušo dvidešimtas. Tuomet kaip ir dabar ginčytasi, kada geriau sutikti naująjį amžių – 1899–ųjų gruodžio 31 d. ar 1900–ųjų gruodžio 31 d. . Spėliota, koks gi bus tas dvidešimtas amžius? Kol kas epochą įkūnijo Anglijos karalienė Viktorija. Viktorijos epochos stilius viešpatavo visur : politikoje, architektūroje, interjere, gyvenimo sanklodoje, literatūroje. To meto Amerikoje Ouk Parkas Čikagos priemiestyje ( Ilinojaus valstija ) galėjo būti Viktorijos epochos mažo miestelio pavyzdys. Tylios gatvės, jaukios vilos, viskas be galo valyva ir respektabilu. Miestelio gyventojai viską viens apie kitą žino. Bažnyčia - svarbiausias visuomenės gyvenimo centras.
Likimo buvo lemta, kad tokiame miestelyje kaimynystėje gyveno, o vėliau susituokė Greisė Hol ir Klarensas Edmundas Hemingvėjus. Tai buvo be galo skirtingi žmonės. Greisė Hol buvo iš turtingos ir labai religingos šeimos, pasižymėjo neeiliniais muzikiniais gabumais ir svajojo tapti dainininke. Klarensas Edmundas Hemingvėjus buvo gydytojas. Meilę medicinai jis derino su meile gamtai, medžioklei ir žvejybai. Jis nemėgo miesto ir svajojo gyventi gamtoje. Tai buvo neryžtingas žmogus.
1899 metų liepos 21 d. aštuntą valandą ryte gimė Ernestas Mileris Hemingvėjus. Šeimoje jis buvo antrasis vaikas iš šešių. Hemingvėjus turėjo keturias seseris ir brolį. Jis augo šalia ambicingos, talentingos, paaukojusios save šeimai motinos ir gero, rūpestingo, kuklaus, nepretenzingo tačiau silpnavalio tėvo. Abu tėvai stengėsi patraukti Ernestą į savo pusę. Tėvas jam daug skaitydavo iš gamtos istorijos, nuo trejų metų išsivedė žvejoti. Tėvas svajojo, kad sūnus žengs jo pėdomis ir susidomės medicina. O motina svajojo apie kitokią sūnaus ateitį. Ji vertė jį giedoti bažnyčios chore, groti violančele. Turbūt jai atrodė, kad tai bus kompensacija už jos žlugusią artistės karjerą.
Man rodos, kad būsimojo rašytojo charakterio prieštaringumas paaiškinamas vaikystės aplinka. “ Gerų santuokinių dvi sielos, bet viena valia ”, - rašė M. de Servantesas. E. Hemingvėjus vaikystėje atsidūrė lyg tarp girnų. Kartą, jau būdamas suaugęs žmogus, E. Hemingvėjus pasakė, kad geriausias rašytojo auklėjimas yra nelaiminga vaikystė. Gal tai tik literatūriniai svarstymai, tačiau manau, kad sudėtinga šeimos atmosfera, neįprasti tėvų santykiai paliko pėdsaką berniuko sieloje. Tėvo asmenybė, gyvenimas ir tragiška lemtis – jis nusižudė – visados jaudino E. Hemingvėjų. Vienam savo draugui E. Hemingvėjus kalbėjo : “ Daugelį metų aš spėliojau, kaip būtų susiklostęs tėvo gyvenimas, jei jis būtų ryžęsis sukilti prieš motiną… Žinau, kad nereikia teisti, kad privalau viską priimti ir stengtis suprasti. Suprasti – vadinasi atleisti.”
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 E. Hemingvėjaus biografija | 62 Kb | 0 |
E. Hemingvėjaus biografija