Išleidus "Džonataną Žuvėdrą", ne kartą girdėjau klausimą: "Ką jūs ketinate rašyti toliau, Ričardai? Po "Džonatano", ką?" Atsakydavau, kad toliau nieko neprivalau rašyti nė žodžio ir kad visos mano knygos kartu pasakė viską, ką norėjau pasakyti. Kurį laiką badmiriavus, vėl atgavus automobilį ir patyrus kitų tokių dalykų, smagu, kai nebereikia dirbti iki išnaktų. Vis dėlto kone kiekvieną vasarą skrisdamas savo senučiu biplanu i žalias Vidurio Vakarų Amerikos pievų jūras, skraidindamas keleivius po tris dolerius už išvyką, vėl ėmiau jausti pažįstamą įtampą: kažką dar turėjau pasakyti - ir nepasakiau.
Man visiškai nepatinka rašyti. Jei galiu nusigręžti nuo minties, slypinčios kažkur tamsoje, jei galiu išsisukti ir neatverti jai durų, aš net nesiekiu pieštuko. Bet kartais priekinė siena neišlaiko ir triukšmingai griūva viską aplink nusėdama stiklo ir plytų šukėmis, ir kažkas prisėlina per griuvėsius, stveria mane už gerklės ir švelniai sako: "Tol tavęs nepaleisiu, kol neišklosi manęs žodžiais popieriuje". Štai taip susitikau su "Iliuzijomis". Net ten, Vidurio vakaruose, gulėdamas ant nugaros ir bandydamas išsklaidyti debesis, niekaip negalėjau išmesti iš galvos tos istorijos... Kas būtų, jeigu ateitų koks nors tikras šio dalyko meistras, kuris galėtų man išaiškinti, kaip veikia pasaulis, ir išmokyti, kaip jį valdyti? Kas būtų, jei į mūsų laiką ateitų, tarkim Sidharta arba Jėzus, turįs galią pasaulio iliuzijoms, nes žino, kokią tikrovę jos slepia? Ir kas tada, jei susitikčiau su juo asmeniškai, jei jis skraidintų biplaną ir nutūptų su manimi į tą pačią pievą? Ką jis pasakytų, kaip atrodytų?
Gal jis ir nebūtų panašus į mesiją iš mano tepaluotų, žole suteptų dienoraščio puslapių, gal ir nesakytų nieko, kas dėstoma šioje knygoje. Bet, kita vertus, pavyzdžiui, mano mesijas kalbėjo, kad į savo gyvenimą mes prisišaukiame tai, ką turime mintyse; ir jei tai tiesa, tai turi būti kokia nors priežastis, kodėl aš atsidūriau čia šiuo momentu; ir jūs - taip pat. Galbūt jūs neatsitiktinai laikote šią knygą? Galbūt šiuose nuotykiuose yra kažkas, ko prisiminti čia atėjote? Man patinka taip manyti. Ir man patinka manyti, kad mano mesijas, įsitaisęs kažkuriame matavime, visai neišgalvotas, stebi mus abu ir juokiasi patenkintas, kad viskas vyksta lygiai taip, kaip mes sumanėme.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Richard Bach "Iliuzijos" | 403 Kb | 0 |
Richard Bach "Iliuzijos"