www.spargalkes.lt

Kai amžiai užgulė pasaulio pečius, ir nuostaba pasitraukė iš žmonių protų, kai pilki miestai stiebėsi apdūmojusio dangaus link savo aukštais, niūriais ir bjauriais bokštais, kurių šešėliuose niekas net svajoti nesvajodavo apie saulę ar žydinčias pavasario pievas, kai mokslo žinios nuplėšė nuo Žemės grožio skraistę, ir poetai jau nebedainavo apie keistus vaiduoklius blausiomis, save tyrinėjančiomis akimis; kai visi šie dalykai atsidūrė praeityje, ir vaikiškos viltys pradingo visiems laikams, buvo vienas žmogus, kuris paliko gyvenimą ir iškeliavo į erdves, paskui pasaulio svajones.

Mažai kas žinoma apie šio žmogaus vardą ir būstą, nes jie priklausė tik realiajam pasauliui. Žinoma tik, kad nei vienas, nei kitas nebuvo išskirtiniai. Pakanka pasakyti, kad gyveno jis mieste, kur viešpatavo bedvasė prieblanda, kad visą dieną triūsdavo šešėliuose bei sumaištyje ir grįždavo kas vakarą namo į kambarį, kurio vienintelis langas atsiverdavo ne į atvirus laukus ir giraites, bet į blausų kiemą, kur lygiai taip pat apatiškai ir beviltiškai žvelgė kiti langai. Pravėrus langines matėsi tik sienos bei langai, ir tik smarkiai persisvėrus galima buvo stebėti mažas, pro šalį slenkančias žvaigždes. Ir kadangi vien sienų ir langų vaizdas gali greitai išvaryti žmogų, kuris daug svajoja ir skaito, iš proto, to kambario gyventojas kas naktį persisverdavo per langą ir žvelgdavo aukštyn, kad pajustų nors menką dalelę to, kas buvo už realaus pasaulio ir aukštų miestų. Metai po metų jis ėmė vadinti lėtai plaukiančias žvaigždes vardais ir susižavėjusiu žvilgsniu sekdavo, kol, jo nelaimei, jos pasislėpdavo nuo jo akių. Ir galiausiai jo regėjimą užliejo daugybė paslaptingų vizijų, apie kurių egzistavimą neįtarė nė vienos žemiškos akys. Ir vieną naktį atsivėrė galingas verpetas, ir svajų dangus plūstelėjo vienišo stebėtojo lango link, susimaišė su tvankiu jo kambario oru, ir įtraukė jį į savo pasakišką stebuklą.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Howard Phillips Lovecraft “Azathoth“	28 Kb	0