Žmogus, gamta, istorija - trys amžinosios temos, glaudžiai viena su kita susijusios ir dažnai, bent jau lietuvių literatūroje, drauge minimos. Gamta savo pavyzdžiu moko būrus didaktinėje K.Donelaičio poemoje “Metai”, A.Baranausko “Anyksčių šilelio” būtis simbolizuoja ne tik gamtos, bet ir lietuvių tautos likimą istorijos vingiuose; romantiškoji Lietuvos praeitis, nuostabiai graži Tėvynės gamta ir liaudies žmogus - pagrindinės Maironio kūrybos gijos. Jeigu gamta visada yra buvusi lietuviškų raštų herojaus paguoda, tai istorija vaizduojama įvairiai: ir skatinanti kilti prieš pavergėjus, ir priešingai, užgaidi bei klastinga. Lietuvis, besilaikantis savo papročių ir tradicijų, pasižymintis savita mąstysena ir pasaulėjauta, atėjusia dar iš pagonybės laikų, yra pasmerktas svyruoti istorijos užgaidų vėjyje. Jam palikta tik viena galimybė - šlietis prie gamtos.
Romanas “ Sakmė apie Juzą “ - tai poema lietuvių valstiečiui, sukūrusiam ir išsaugojusiam pagrindines nacionalinio charakterio vertybes. Juza atrodo lyg mitų herojus, kurio gyvenimas - tai beveik ritualinis aktas, siekiantis sutaikyti žmogų su žemė ir pačiu savimi, nešantis liaudiškojo humanizmo šviesą, darbu ir ištikimybe savo kraštui paženklintą sielą.
Juzos paveikslas - tipiškas lietuvio paveikslas. Jis užsidaręs, niūrus, nekalbus. Mylimajai Vinciūnei ištekėjus už kito, Juza vienas kenčia. Jis neieško kaltų, nekerštauja, nesiskundžia netgi artimiausiems: broliui Adomui ir seseriai Uršulei. Tiesiog pasitraukia, dar labiau užsisklendžia savyje. Kaip sužeistas žvėris lenda į miško tankmę, kad vienas išsilaižytų savo žaizdas, taip Juza pasitraukia į Kairabalę, kad pats neimtų guostis ir kitų paguodos žodžių neklausytų. Jis tikisi, kad vienatvė, atsiskyrimas nuo žmonių, nauji darbai ir rūpesčiai užslopins didelį širdies skausmą ir neviltį. Juzai pavyksta įsibrauti į laukinės gamtos sferą, po truputį ją užvaldyti. Gamta laikinai jį ramina, tačiau visiškai pasislėpti nuo savo jausmų, nuo išorinio pasaulio jam nepavyksta. Bet tai ir neįmanoma, nes jį lanko ne tik ilgesingi prisiminimai, brolis Adomas, bet ir aplinkinis pasaulis, kuriame, atrodo, toli, toli nuo jo Kairabalės vyksta kraupūs dalykai: žudynės, karai. Tai vyksta kitur, toli nuo Juzos pasaulio, tačiau nerekalingas ir nesuprantamas jam šis pasaulis pats reiškia savo teises - iš kiekvieno žmogaus pasiimti duoklę. Juzos namai tampa prieglobsčiu tam, kuris ujamas, kurio laikas skriausti kitus jau praėjo ar dar neatėjo. Juza, savanoriškai pasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimą, nenorįs nieko žinoti apie visokias politikas ir plačiojo pasaulio reikalus, nenorom įtraukiamas į to pasaulio gyvenimo verpetą. Štai keturiasdešimtaisiais Juza priglaudžia nuo Tarybų valdžios besislapstantį Stonkiuką, vėliau žydo Konelio šeimą, karo metais - sužeistą partizaną... Priglaudžia, nesiaiškindamas ir nelįsdamas į jų reikalus, pamaitina, nes toks jau jo pašaukimas, o valdžias pakeis ir gyvenimą sutvarkys ir be jo...
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Rašinys "Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu" | 5 Kb | 6 |
Rašinys "Juzos satykis su aplinkiniu pasauliu"