www.spargalkes.lt

Dzen stiliaus erdvi palėpė - vėl parduodama

Tą rytą, kai nusprendžiau palikti vyrą, mano draugė Violeta prikalbino mane nueiti pas kažką į svečius pasižiūrėti svamio. Smarkiai nustebau išvydusi, kad tai paprastas amerikietis oranžiniu drabužiu, patogiai įsitaisęs po Picasso originalu.

— Mes medituojam atmerktomis akimis, — tarė svamis. Man palengvėjo. Visai nenorėjau sėdėti užsimerkusi nepažįstamame kambaryje su šutve keistuolių. — Net bandydami giliau pažvelgti į savo esybę, nesiliaujam stebėję pasaulio, — paaiškino jis.

Keturiasdešimt penkias minutes sėdėjau atmerktomis akimis, galvodama apie save, ir apžiūrinėjau kambarį. Čia buvo labai gražu, gobelenu mušti baldai; man už nugaros laiptai vedė į uždarą kiemelį. Moteris, kuriai priklausė šis namas, išdidžiai tupinėjo apie kiekvieną svečią, kedeno pagalvėles ir pilstė svamio arbatą. Butas nebuvo toks gražus kaip manasis.

Klausimas buvo paprastas: kam teks išsikraustyti iš mūsų buto — man ar Džekui? Butas priklausė Džekui, ne man. Džekas sugebėtų jį išlaikyti, o aš be jo pagalbos — niekaip. Be to, Džekas buvo pareiškęs, kad iš šito buto jį išneš tik karste. Išsikraustyti nesinorėjo, bet kita vertus, nenorėjau virsti savo mama — Žaklinos Siuzan romano heroje su amuletu nuo blogos akies ant aukso grandinėlės, neva nematančia, negirdinčia ir nejaučiančia vyro neištikimybės. Vadinasi, išsikelti teks man. Penkerius metus gyvenau susituokusi su vyru, vardu Džekas. Visas gražiausias viltis siejau su juo. Tarsi mano gyvenimas būtų kelionė automobiliu nuleistais ratais, kurioje be vyro niekaip negalėčiau apsieiti. Man baisiausiai jo reikėjo, nors neįsivaizdavau, ką būčiau su juo veikusi, net jeigu nuo jo ir būtų priklausęs mano likimas. Sėdėjau ir tyliai verkiau, kol kažkas stuktelėjo lazdele į mažulytį gongą ir svamis pasiteiravo, ar niekas nenori ko nors paklausti. Man toptelėjo mintis pasidomėti, ar aš dar kada nors sutiksiu meilę, bet neišdrįsau.

Failai:

Failas	Failo dydis	Parsisiųsta
Jennifer Belle "Aukštas lygis"	1288 Kb	0