Rytą vėl patekėjusi saulė žėrė savo spindulių auksą ant švelniai vilnijančios jūros. Per mylią nuo kranto bangas ėmė skrosti žvejų laivas, gandas apie tai žaibu pasiekė Pusryčiautojų Būrį, ir tūkstančiai žuvėdrų pakilo į orą ketindamos parodyti visą savo miklumą ir pasigriebti vieną kitą maisto gabalėlį. Prasidėjo dar viena įprasta diena. O gerokai toliau, atokiai nuo laivo ir kranto, vienui vienas lavinosi Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Pakilęs į šimto pėdų aukštį jis nuleido savo plėvėtas paukščio kojas, pakėlė snapą, išlenkė sparnus lanku ir visas įsitempė, kad galėtų skristi labai lėtai ir todėl mažino greitį tol, kol vėjas pavirto švelniu jo veidą glostančiu šnaresiu, o žemai plytintis vandenynas tartum sustingo. Prisimerkęs ir sutelkęs visą savo dėmesį jis sulaikė kvėpavimą, sukaupė paskutines jėgas ir... dar, dar truputį... dar mažumėlę išlenkė sparnų lanką. Staiga plunksnos susitaršė, jis prarado greitį ir krito žemyn.
Visi žino, jog žuvėdros sklendžia grakščiai ir niekad nepraranda greičio. Staiga susvirduliuoti ir kristi žemyn - tai gėda ir baisi nešlovė. Bet Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, kuris nė kiek nesigėdydamas ir visas virpėdamas vėl išlenkė sparnus lanku, kuris sklendė vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai praradęs greitį vėl ėmė kristi žemyn, nebuvo paprastas paukštis. Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilti nuo kranto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti.
Jis netruko įsitikinti, jog šitaip mąstydamas kitų žuvėdrų mėgiamas nebus. Net ir tėvai nuliūdo, kai Džonatanas kiauras dienas ėmė leisti vienui vienas, šimtus kartų bandydamas prasklęsti palei pat vandens paviršių. Nors jis ir nežinojo kodėl, bet, pavyzdžiui, kai skrisdavo nusileidęs prie vandens daugiau nei per pusę savo sparnų ilgio, ore galėjo išsilaikyti lengviau ir daug ilgiau. Šitaip sklęsdamas jis nepūkšteldavo nuleistomis kojomis į vandenį, kaip paprastai atsitinka, o stipriai priglaudęs kojas prie kūno grakščiai nuslysdavo vandens paviršiumi palikdamas įkandin savęs ilgą šliūžę. Ir kai Džonatanas ėmė šitaip nusileisti ant pakrantės smėlio, o paskui dar žingsniais matuoti smėlyje likusios šliūžės ilgį, tėvai dar labiau nusiminė ir labai susirūpino.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Richard Bach Džonatanas Livingstonas Žuvėdra | 172 Kb | 3 |
Richard Bach Džonatanas Livingstonas Žuvėdra