Tėvynė. Ypatingą reikšmę šis žodis įgyja tų širdyse, kurie ją buvo priversti palikti. Poetai išeiviai “išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus apdainuojančius gimtosios žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė. Būtent ji anot Bradūno ne tik maitina, saugo, bet ir pašaukia gyventi: “Mane pašaukė žemėje gimti/Mano protėvių kraujo jėga” “Mane atšaukė Žemėje gimti”.
Jono Aisčio eilėraščių lyrinis “aš” jaučiasi esąs neatsiejama tėvynės gamtos dalis – lietuviškoji žmogaus iš gamtos vienybė – viena kitame, o pati tėvynė personifikuojama. Ji lyriniam subjektui tarsi mylimoji, kuriai vienintelei atveriama širdis, kuriai nebijoma subtiliai priekaištauti, nes tėvynė – jo liūdesio priežastis. J.Aisčio kaip B.Brazdžionio eilėraščio “aš” be tėvynės jaučiasi klajūnas, o K.Bradūno – svetimos duonos valgytojas, nes ten toli nuo tėvynės viskas yra svetima. Lyrinio subjekto širdį užplūsta visiškai kitokie jausmai, kai aprašomas tėvynės kraštovaizdis, kurio neatsiejama dalis yra Lietuvos upių tėvas – Nemunas, miškas ar giria, pievos, pakelėje rymančios šventųjų skulptūrėlės. Tokie eilėraščiai dvelkte dvelkia šiluma, ramybe, juose gausu šviesių spalvų, deminutyvų. Pagrindinis glaudaus tėvynės ir žmogaus ryšys išsakymo eilėraštis J.Aisčio kūryboje yra “Peizažas”. Tokio peizažo , tokio kaimo jau nebėra, tačiau tai tradicinio Lietuvos kaimo vaizdinys, išsupęs tautos kultūrą, suformavęs meninį jausmą. Šio eilėraščio lyriniam “aš” būdinga liūdnumo, neatsiskiriamumo laimės nuotaika. Lietuviams tai savas, raminantis ir guodžiantis liūdesys. Saldus liūdesys – kaip laimė būti tarp savų, savoj žemėj.
Savoj žemėj yra tėvų, protėvių, giminės, tautos žemė, kurioje tebegirdima protėvio malda :”Žeminėle – motinėle rūpestinga,/Sušukuok javų lygiuosius laukelius” (K.Bradūnas “Protėvių malda”). Poetams brangi Lietuvos praeitis, brangūs papročiai, todėl jų kūryboje gausu tautosakos motyvų. Tai ir verpiančios moterys, ir skambanti kaimo gluosny dalgiai, ir šviesiaplaukės sesutės renkančios ir rišančios rugius. K. Bradūnas, B. Brazdžionis, J. Aistis grįžta į dar ankstesnius laikus, pagonybę, Gedimino, Vytauto laikus. Jie atskleidžia mūsų tautos garbingą bei didingą praeitį, ja didžiuojasi: “O, Lietuva, aš vaikštau ir gėriuos / Vaidenasi man žygiai ir didieji kunigaikščiai...”(J.Aistis “Vaidilai”).
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Tėvynė Lietuvos išeivijos poezijoje | 5 Kb | 3 |
Tėvynė Lietuvos išeivijos poezijoje