Bado metu žmogus kalba apie duoną, o sutemose - apie aušrą. Tas pats ir su tauta - ji sutemose ilgisi aušros ir apie ją kalba. Kai lenkijos lietuviai atsidūrė sutemose po antrojo didžiojo karo, savo laikraštį pavadino “Aušra”. Kai sovietų okupuotoje Lietuvoje atsirado galimybė pogrindžio spaudai, pasirodė laikraštis “Aušra”. Ir vienu, ir kitu atveju pasirinktas vardas geriausiai išreiškė to meto ir to užmojo nuotaiką.
Istorikai sako, kad “Aušros” laikotarpis tebėra mažai ištirtas, kad ten dar galima būtų rasti Amerikų. Labai galimas dalykas, tačiau šiuo atveju nesame pasiruošę ieškoti Amerikų, o tik pažvelgti į Basanavičiaus “Aušrą” visuomeniniu požiūriu. Prieš šimtą metų, kai būrelis išeivijos tautiečių planavo leisti laikraštį, tarėsi ir dėl jo vardo. Vieni siūlė vardą “Saulėtekis”, kiti “Žiburys”, “Švitūnė” ir kitus. J. Basanavičius siūlė jį pavadinti vardu “Lietuva”, nes jo tikslas esąs pati Lietuva. Visi tie siūlimai betgi neatrodė visai priimtini. Ir kai J. Šliūpas pasiūlė “Aušros” vardą, visi sutiko, nes jis geriausiai išreiškė ano meto tautos ilgesį.
Lietuvių tauta “Aušros” gimimo metu skendėjo giliose sutemose. Siautėjo carinė rusų okupacija visoje Lietuvoje. Lietuvių spauda (įprastinėm raidėm) uždrausta. Lietuviškos parapijinės mokyklos uždarytos. Vien Žemaitijoje jų buvo apie 150. Ten veikė apie 50 rusiškų mokyklų, bet žemaičiai ir visi kiti jų vengė. Lietuviškų gimnazijų nebuvo. Vienuolių turėtos gimnazijos uždarytos. Vilniaus universitetas taip pat. Parapijų ir kunigų veikla suvaržyta. Rusinimas pilnu tempu vyko per rusiškas mokyklas ir per valdines įstaigas, o lenkinimas - per dvarus ir iš dalies per parapijas. Miestuose mažai kas kalbėjo lietuviškai. Atrodė, kad lietuvių tauta gyveno paskutines dienas, sparčiai artėdama prie mirties slenksčio.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 J. Basanavičiaus "Aušra" | 9 Kb | 2 |
J. Basanavičiaus "Aušra"