Žmogaus atėjimas į pasaulį nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų buvo nepaprastas įvykis. Ilgus šimtmečius jį supo įvairi magija, burtai, turintys apsaugoti naujagimį nuo visa, kas bloga, ir užtikrinti laimingą bei gerą gyvenimą. Jau nėštumo metu moteris dėl to laikydavosi įvairių draudimų, imdavosi burtų.
Gamta taip yra sutvarkiusi, kad kiekvienas žmogus trokšta palikti savo įpėdinį, kuris tęstų jo giminę, rūpintųsi tais pačiais darbais. Nevaisingumas šeimoje buvo laikomas didele nelaime. Į bevaikę moterį žmonės žiūrėdavo labai nepalankiai. Skaudžiausi jai metami žodžiai buvo “tu bevaikė”. Nuo senų senovės tokioje šeimoje visa kaltė buvo verčiama moteriai. Niekada žmonės negalvojo, kad dėl nevaisingumo gali būti kaltas vyras, todėl gydydavosi tik moterys: gerdavo įvairius žolių nuovirus, burdavo, kalbėdavo maldas ir aukodavo aukas. Šeimos, kurios turėjo daug vaik, taip pat būdavo nepatenkintos. Neturtingoms šeimoms tai buvo bėda, nes jos sunkiai pajėgė išmaitinti didelį vaikų būrį. Pasitaikydavo šeimų, turinčių 18-20 ir daugiau vaikų. Moterys, kurios nenorėjo turėti daugiau vaikų, pastojusios stengdavosi sunkiai dirbti, kad nutrauktų nėštumą, gerdavo įvairių žolių nuovirus. Bet stipriam ir vargo užgrūdintam organizmui retai kada tai padėdavo. Nutraukti nėštumą moterys stengdavosi retai, nes žmonės buvo įsitikinę, kad taip daryti yra nuodėmė: vaikai yra Dievo dovana ir juos reikia nesiskundžiant visus priimti. Priežodis sako: “Dievas davė dantis, duos ir duonos”.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Gimimas lietuvių tautosakoje | 12 Kb | 1 |
Gimimas lietuvių tautosakoje