Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla, ryšys, siejantis laiką, erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, ir kartu – gyvas, tradicinis įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis.
Žargonas (pranc. jargon), specifinė, iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės kalbos ar vietinės tarmės skiriasi daugiausia leksika ir frazeologija, bet neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos; plačiąja prasme – netaisyklinga, vulgari, užteršta svetimybėmis kalba.Žargonas yra bendrinės kalbos dalį sudaranti savarankiška sistema, kuri turi savo vidinius dėsningumus, vystymosi procesą ir istoriją. Esantis bendrinės kalbos pakraštyje, žargonas atspindi ir įvykdo procesus, kurie neįvyksta bendrinėje kalboje dėl normalizacijos ir standartizacijos reikalavimų. Taigi jį galima pavadinti savotišku „buferiu“, kuris prisiima kitų sistemų įtakas, aktyviai reaguodamas į visus aplinkos pasikeitimus. Vadinasi, žargoną galima vertinti kaip socialinių procesų rodyklę bei kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje, „paribyje“. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Pasaulyje žinomos tokios žargono kalbos, vartojamos šiam tikslui: „... be JTO (Jungtinių tautų organizacijos) priimtų tarptautinio bendravimo kalbų, esperanto ir kitų dirbtinių kalbų arba pakankamai išsamiai lingvistų ištirtų „uosto“ kalbų ... yra daugybė ... žargonų, kurie vaidina svarbų vaidmenį betarpiškuose tarptautiniuose kontaktuose“. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Jaunimo žargonybės | 21 Kb | 0 |
Jaunimo žargonybės