Julija - Beniuevičiūtė - Žymantienė, pasirašinėjusi Žemaitės slapyvardžiu, gimė 1845 m. gegužės 31 d. neturtingų bajorų šeimoje. Jos tėvai tarnavo grafų Plioterių dvare Bukantėje, ties Plateliais (Plungės raj.). Tėvai Juliją stengėsi auklėti bajoriška ir lenkiška dvasia, tačiau ji jau nuo mažens bendravo ir su baudžiauninkų vaikais. Vaikystėje Julija matė sunkią baudžiavinę valstiečių priespaudą, girdėjo pasakojimus apie jų pasipriešinimus dvarininkams, apie žiaurius ponų susidorojimus su maištininkais. Jau nuo mažens visos simpatijos linko į išnaudojamų baudžiauninkų pusę.
Vėliau Julija buvo atiduota mokytis pas turtingus gimines, kur aiškiai pamatė didelį skirtumą tarp turtingųjų ir neturtingųjų bajorų. Besimokydama ji dažnai turėdavo eiti ir kambarinės bei tarnaitės pareigas. Šiuo metu Julija daug skaitė lenkų literatūros, net pati mėgino rašyti lenkų kalba eilėraščius. Kilus 1863 metų sukilimui, Julija stengėsi padėti sukilėliams. Tai dar labiau suartino ją su liaudimi. Nepaisydama motinos ir giminių draudimo, 1865 m. Julija ištekėjo už sukilimo dalyvio, buvusio baudžiauninko, dvaro girininko Lauryno Žymanto.
Žymantai nutarė verstis žemės ūkiu. Savo žemės neturėdami, nuomodavo ją iš kitų. Taip būsimoji rašytoja ištisus trisdešimt metų gyveno kaip paprasta valstietė. Apie šį gyvenimo tarpą rašytoja "Autobiografijoje" pasakoja: "Maž kas pavasarį reikėjo mantą į vežimus kraustytis, ir gyvuliais varini danginomės į naują vietą, tikėdamos atrasti geresnius patogumus, didesnę laimę. Bet niekur miltų kalnų neradom - tos pačios bėdos, tie patys vargų vergeliai… Tai bulvės supuvo, tai rugiai prapuolė ar vasarojus neužderėjo, ar nupjautas sudygo. Tai ganyklos prastos ar pašaro mažai… Koks krito ar iš mažųjų koks nunyko.. vis trūksta, vis galo su galu negalima suvesti…"
Žymantienę, išaugusią kultūringesnio gyvenimo aplinkoje, slėgė to meto Lietuvos kaime viešpatavęs tamsumas ir uždarumas: "Prie visų sunkumų, rūpesčių ir nesmagumų, - guodėsi vėliau savo "Autobiografijoje" rašytoja, - prisiduria dar ilgesys: nieko, o nieko negalima žinoti iš platesnės padangės… Vieni tik pletkai, smulkmenos, barniai ar juokai… Čia pat kasdieniniai, naminiai ar kaimyniki prietykiai artimi mus tepasiekia. Nei laikračių, nei tolimesnių visuomenės žinių… Pagaliau nė knygos nė kokios, be maldaknygės, paskaityti. Nuobodu, pakyru po tas paprastas smulkmenas, po darbus, po vaikus, lygu po pakulas painiotis. Surišta, surakinta vaikais, kasdien ir kasdien be kokios atmainos darbas, triūsas, tos pačios smulkmenos taip pagriso, rodos, kaip nors nusikračius, paoktum, lėktum, kur akys neštų…"
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Žemaitės gyvenimo ir kūrybos kelias | 4 Kb | 8 |
Žemaitės gyvenimo ir kūrybos kelias