Sveika, Mama!
Noriu išsakyti savo slapčiausias mintis ir padėkoti. Manau, kad laiškas Tave nustebins. Mes dažnai matomės, aš Tau galiu viską pasakyti, bet popieriuje išdėstyti savo mintis lengviau. Mes atėjome į savo šeimą tarsi mažytis stebuklas, tačiau visas didelis pasaulis mums svetimas ir šaltas. Tuomet Tu, mama, vienintelė buvai pažįstama ir miela. Kai išmokei kalbėti, aš pasakydavau, kad Tu esi gera ir vienintelė, supykusi pasakydavau, kad dabar aš Tavęs nebemyliu… Bet Tu supratai mane. Prabėgo keliolika metų… Aš suaugau… Tas amžinas mano skubėjimas, reikalai, norėjimas sužinoti ką nors nauja, patirti neįprastų nuotykių, atima iš manęs laiką, kuris turėtų būti skirtas Tau. Bet ten, toje naujoje erdvėje, kaskart sunkiau surasti kažką artimą sielai.
Kas rytą maišau kavą, kapstausi praėjusių dienų, prisiminimuose, išblėsusiuose jausmuose, suplyšusiuose rašteliuose, kuriuose gyvena buvusieji draugai ir priešai. Tuomet aš pasiilgstu naujovių, kurios man leistų svajoti ir išlikti savimi, nes žinau, kokią Tu nori mane matyti. Žinoma, erzina kasdienybė. Mielai viską mesčiau, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau stipriai pririšta. Nežinau, gal tai pripratimas, gal būtinybė, o gal permainų baimė. Bet aš visad galiu grįžti pas Tave, mama. Grįžti į vaikystės prisiminimus ir kiekvieną kartą atrasti kažką naujo Tavyje ir savyje. Su Tavimi aš pasijuntu lyg amžinam pavasaryje. Mano pasaulis pradeda busti iš gilaus miego, o Tavo saulė šviečia lietingiausią dieną. Laimingos dienos… Kai laimės nėra, jos meldžiame; kai ji ateina –skraidome, nedrįsdami patikėti stebuklu; kai apsigyvena – priprantame turėti; kai išeina – liūdime, jog nespėjome pasidžiaugti. Iš tiesų trumpas tas laimės blyksnis – beveik kaip vaikystė. Pripratus jis tampa kasdienybe kaip šiltas patalas vakare ar rūpestinga mama, atnešusi puodelį pieno su medumi, kai skauda gerklę. Prisiminimai apie laimę… Jie kartais veda iš proto… Kartais jaučiu, kad mūsų gyvenimas tarsi surežisuota pjesė, lyg gyvenimas pagal signalus, mažas spektaklis, kuriame kasdien kartojamas tas pats monotoniškas vaidmuo. “…ir esti dienų, kai ima baimė, jog paliksi vienui viena… o prieš akis dar valandų valandos iki skambučio miegoti, ir neturi ką sakyti, neturi ką veikti, ir tos dienos eina ir praeina, suskamba skambutis, o pasakei mažai arba nieko, padarei mažai arba nieko. Štai kur pavojus. Kurio būtina saugotis.” (S. Beketas) Bet kartais užplūsta abejonės, supranti, kad tas vaidmuo netikras ir ne Tavo, jauti, kaip lengvai laimė tampa kančia, o tikrus jausmus pakeičia veidmainystė. Tai, kas man vakar atrodė amžina, šiandien jau dingo; kartu su vaikyste.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Rašau, kad pasakyčiau ačiū | 4 Kb | 1 |
Rašau, kad pasakyčiau ačiū