Visą laiką norėjau Tau tai pasakyti. Bet niekada neturėjau progos. Tada, kai mes lakstydavome pievutėje arba Tu gulėdavai po suolu. Arba kai miegodavai ant krosnies. Tada dar niekas nežino, kad viskas taip baigsis.
Aš visą laiką norėjau Tau padėkoti už tas prieraišumo ir meilės kupinas akimirkas. Kai tu gulėdavai pasidėjęs galvą man ant kojų. Ar mielai amsėdavai žvaliai lakstydamas paskui kaimynų vištas. Tu buvai nepakartojamai mielas net ir tada, kai sudraskei tą vargšę varną. Po to Tu ėmei nebepažinti mūsų visų. Noriu pabrėžti, kad mylėjau Tave ir tada. Net kai tu iš senatvės nukaršai, kai Tau ėmė kuokštais kristi plaukai. Kai per žilas tavo blakstienas nebesimatė Tavo traiškanotų akių. Kai tu ėmei nebepastebėti, kada tau jau padėtas kaulas pietums. Kai aš užkliuvau už tavęs, tingiai gulinčio viduryje aslos.
Aš kaip mažas vaikas džiaugiausi tuo. Tu man atrodei toks rimtas ir protingas. Lyg autoritetas. Aš ateidavau klausti Tavo patarimo ar tiesiog ieškodavau užuojautos. Ir visada šią užuojautą rasdavau. Niekada neradau nei minutės laiko išreikšti šiam jausmui. Todėl ir rašau dabar. Rašau laišką, kad pasakyčiau ačiū. Ačiū Tau, Brisiau, už tai, kad Tu buvai. Ir nepyk, kad taip gavosi.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Rašau laišką, kad pasakyčiau ačiū | 2 Kb | 0 |
Rašau laišką, kad pasakyčiau ačiū