Mackevičius paėmė knygelę, įžiebė antrą žvakę, palinkėjo svečiui labos nakties ir išėjo į kitą kambarį. Atsisėdęs ant lovos krašto, atsivertė knygelę ir ėmė skaityti: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir, žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės.
Darbo vaizdai, kuklios šventės, vargas ir neteisybė - viskas atgyja Mackevičiaus sąmonėje. Koks juodas gyvenimas, kaip paniekinti, nuskurdinti žmonės. O vis dėlto kiek juose atsparumo, darbštumo, gyvybinių jėgų ir džiaugsmo. Duok tokiems žmonėms mokslo, šviesos, duok jiems į rankas gerą knygą, ir jų nepalauš jokia vergovė, nesugniuždys joks jungas. Štai kokie Lietuvos žmonės. Nepažįstamasis Donelaitis ištiesė jam pagalbos ranką, išskaitė jo paties sieloje glūdėjusias mintis ir paprastai, vaizdingai ir aiškiai jas išsakė.
Mackevičius dar sykį pavarto knygelę, padeda prie žvakės ir ima vaikščioti po kambarį. Jis atsimena savo mokslo metus, savo skaitytas knygas: A.Mickevičiaus “Gražiną”, “Konradą Valenrodą”, “Vėlines”, “Poną Tadą”. Šios knygos išmokė jį mylėti Lietuvą, ilgėtis laisvės ir ryžtis už ją kovoti. Ir štai iki šiol nepažintas Donelaitis šviečia tamsiame Lietuvos Žmonių kelyje lyg skaidrus žiburys.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Diktantas apie Mackevičių | 2 Kb | 1 |
Diktantas apie Mackevičių