Ten, įkalnyje, ilsisi kitas didis mūsų dainius – nemirtingosios “paskenduolės”, puikiųjų “Kaukazo legendų”, “išdukterė” autorius A. Vienuolis-Žukauskas. Ilsisi savo paties rankų sodintų obelų pavėsyje, apsuptas, kuplių liepų, dar tebelaikančių savo šakose jo dirbtus inkilus. Tebestovi ir žalsvas dviaukštis namas su pravirom durim į balkoną, kuriame, rodos, tik vakar stovėjo jis pats, pasirėmęs gumbuota lazda, stebėdamas giedrą vasaros saulėtekį. Ši lazda dabar stovi jo darbo kambary, kur jis pastatė ją,paskutinį kartą parėjęs nuo Šventosios krantų.
Stovi čia, jo kambaryje ir stalas, prie kurio jis prarymojo ne vieną naktį, štai kėdės, į kurias jis svetingai sodindavo kiekvieną, peržengusį jo namų slenkstį. Kabo jo nuotrauka Kaukazo kalniečių drabužiais, kabo dailininkų piešti jo portretai, prakeiktųjų vienuolių vaizdai. Ir knygos, knygos, knygos… Ir čia pat, ant atskiro staliuko, stovi uždengtas magnetofonas. Atidenk, paspausk mygtuką, ir pasigirs jo balsas – gyvas, žvalus, jautrus. Kairiau, tolyn nuo A.Vienuolio-Žukausko sodybos, lūžta antroji Šventosios rankovė. O dar kairiau, beveik priešingoj Liudiškių pusėj, sustojo smalingi pušynai, kvapiais medsakiais nukaišę šimtus nežinomų kapų. Tokia ji visa – gimtoji mūsų žemelė! Kiekvienas jos kampelis persunktas žmonių kančia, kiekvienas grumstas pašventintas krauju ir ašaromis.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Diktantas apie A. Vienuolį Žukauską | 2 Kb | 1 |
Diktantas apie A. Vienuolį Žukauską