Maždaug VI a. nuo Karpatų kalnų slavų gentys pradėjo verštis į sanskritų bei indoeuropiečių žemes. Tai davė pradžia lenkams ir Lenkijai atsirasti. Vėliau šios slaviškos gentys pradėjo vykdyti grobikiškus žygius į jotvingių, lietuvių bei skitų žemes. Bet lietuvių lenkinimas prasidėjo tada, kai Jogaila užsigeidė Lenkijos sosto ir Krėvos pilyje pasižadėjo apsikrikšyti, įteisinti Lietuvoje krikščionybę bei prijungti Lietuvą ir visas jos žemes prie Lenkijos. Taigi kryžiuočių ordinas, nugalėjęs prūsus, latvius bei jotvingius, siekė užgrobti LDK ir sudaryti Pabaltyje galingą jėga priš rytų slavus. Maskva jau ėmė vykdyti rusiškų žemių jungimo politiką. Lietuvai reikėjo sąjungininko, tačiau niekas nenorėjo sudaryti politinės sąjungos su pagoniška Lietuva. Vis labiau brendo Lietuvos krikšto ir sąjungos klausimas. Palanki situacija sąjungai su Lenkija sudaryti susiklostė, kai miręs Lenkijos karalius Liudvikas I paliko dvi dukteris ir neatremtą vokiečių agresiją, bei ų pačių vokiečių užgrobtas žemes. Lenkai patys pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą. Jie tikėjosi plėsti ekspansiją į rusų žemes bei bendromis jėgomis priešintis kryžiuočiams.
Lietuviai taip pat buvo suinteresuoti sąjunga su Lenkija, nes siekė išplėsti prekybinius ryšius. Bet bėda buvo ta, kad lenkai sąjungą suprato kaip Lietuvos prisijungimą, o ne kaip lygiateisių valstybių susitarimą. Visa tai baigėsi 1385 08 14 d. Krėvos sutartimi. Taigi, nors Krėvos unija su Lenkija skatino bendrą kovą su kryžiuočiais, išlaikyti prijungtas rytų slavų žemes bei dar labiau plėsti ekspansiją į Rytus, tačiau lenkai norėjo likviduoti LDK suverinumą ir valstybingumą, paversti lietuvių žemes Lenkijos karalystės provincija. Taigi šios Krėvos sutarties reikšmė buvo nemaža, nes ji sudarė sąlygas abiejų valstybių politiniam, socialiniam suartėjimui, spartino LDK feodalizaciją, leido suvienyti lietuvių ir lenkų jėgas kovai su kryžiuočiais. Per Lenkiją į Lietuvą ėmė sklisti Europos civilizacija, Lietuva priėmė krikštą, lenkai daugeliu atvejais tapo lietuvių mokyojais, tačiau ši unija Lietuvai turėjo ir neigiamų padarinių: nors LDK liko atskira nuo Lenkijos valstybė, tačiau ši sutartis teikė lenkų feodalams juridinių argumentų ir toliau LDK laikyti Lenkijos dalimi, kurti naujus sąjungų projektus. Taipogi prasidėjo Lietuvos polonizacija.Kai kurie istorikai tvirtina, “jogei Krėvos pilyje Jogaila su savo palyda raštu pasižadėję įjungti Lietuvos ir Rusijos žemes į Lenkijos karalystę; ir esą tokis pasižadėjimas buvęs sutvirtintas raštu.
Dabartinis Krėvos susitarimo “dokumentas” , kuris saugomas Krovkuvos diecezijos koplyčioje, kaip rodo pridedamoji faksimilė, neturėjo nei parašų, nei antspaudų. Anspaudai buvo prikergti 1835 m. 1831 metų sukilimą pralaimėjus, kuomet tokiu būdu suklastotas dokumentas buvo išstatytas viešai visuomenės žiniai.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai iki Haroldės akto keitėsi net keletą kartų. Pirmiausia, kai Jogaila išėjo į Lenkiją ir visi kunigaikščiai pasižadėjo, kad Lietuva su Lenkija bus sujungta unija ir valdoma vieno valdovo, tačiau kaip ji turės būti valdoma, tada nebuvo numatyta. Vėliau pasirodė, kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos, ir Jogaila paskyrė vietininką - Skirgailą. Vėliau, kai Vytautas, nepatenkintas lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus, sukėlė bajorus ir pradėjo kovą - jis pats buvo paskirtas Jogailos vietininku Lietuvoje. Jis gavo gan plačias teises ir greitai tapo visiškai savarankišku valdovu. Lenkai, žinoma tokiu Lietuvos savarankiškumu liko nepatenkinti ir ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Vytautas, po pralaimėto Vorsklos mūšio, atsidūrė politinėje painiavoje, todėl sutiko sunormuoti Lietuvos santykius su Lenkija, ir iš to sekė 1401 m. Vilniaus - Radomo aktai. Šiuo susitarimu buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva grįš Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkijos karaliams. Tokiu būdu buvo paskelbtas Lietuvos savarankiškumas, bet tik laikinas - iki Vytauto mirties, o paskui turėjo būti bendra valstybė, bet Vytautas su tuo sutiko, nes tikėjosi vėliau viską pakeisti. Taigi šis aktas, galima asakyti, išėjo Lietuvai į naudą, nes Lietuvoje jau liko tik vienas valdovas - Vytautas, kunigaikščiai tapo Vytauto, o ne Jogailos valdiniai. Tačiau lenkai bijojo Vytauto savarankiškumo ir ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tas privedė iki naujų raštų, kuriais Lietuva pasižadėjo laikytis 1401 m. sutarties.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Lenkija - Lietuva | 16 Kb | 1 |
Lenkija - Lietuva