Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.
Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.
Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.
Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.
Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.
Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba kitų rajonų padėties. Žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs ir net pasninga. Naktimis būna šalnų. Panašios klimato sąlygos ir kalnų rajonuose. O pietų ir vakarų pajūrio rajonuose šilta net žiemą, bet gausiai lija, o tai sudaro palankias sąlygas augti vešliai augmenijai.
Senovės Italijos gyvūnija buvo panaši į Vidurio Europos. Kalnuose ir miškuose veisėsi danieliai, kalnų ožkos, šernai, vilkai, lapės, taip pat ir įvairūs smulkūs žvėreliai, paukščiai, ropliai. Italija skalaujančiose jūrose (Adrijos, Jonijos, Tirėnų, Ligūrijos) buvo daug žuvies: tunų, plėšriųjų murenų ir kitų.
Apeninų pusiasalio žemės gelmės buvo palyginti neturtigos naudingųjų iškasenų. Alpių atšakose buvo randama truputį aukso ir sidabro. Centriniuose Apeninuose skaldytas marmuras: “travertitas” – pilkšvas ir “kararo” – baltas bei spalvotas. Ilvos saloje buvo kasama geležis ir varis, kitose Apeninų pusiasalio srityse storesnių metalo klodų neaptikta.
Apeninų pusiasalis buvo gyvenamas žiloje senovėje. Žmogaus egzistavimo pėdsakai, rasti Italijoje, rodo, kad čia gyventojų būta jau paleolito epochoje. Neolito stovyklų liekanų rasta įvairiose pusiasalio dalyse. Seniausios iš jų datuojamos IV tūkstantmečiu pr. Kr.
III – II tūkstantmečiams pr. Kr. skiriamos polinių gyvenviečių, buvusių šiaurės Italijos upėse ir ežeruose, liekanos. Šios gyvenvietės dėl susidariusių aplink jas didelių krūvų perpuvusių šiukšlių vadinamos teramaromis (terra mara (ital.) – riebi žemė).
Tose polinėse gyvenvietėse gyveno žvejai ir medžiotojai, jau susipažinę su žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenimis. Šalia akmeninių įrankių jie vartojo varinius ir žalvarinius.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Senovės Roma (referatas) | 22 Kb | 4 |
Senovės Roma (referatas)