Iki šio amžiaus Vilniaus priklausymas Lietuvai niekam nekėlė abejonių. Po pirmojo pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, lietuvių ir lenkų tautoms susidarė galimybė atkurti nepriklausomas valstybes. Lietuva siekė įtvirtinti savo valstybingumą Lietuvos etnografinėse žemėse, Lenkija - atkurti buvusią Žečpospolitą, kurios sudėtinė dalis iki Žečpospolitos padalijimo 1793 ir 1795 metais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, ir to ji atkakliai siekė.
Esant tokiems principiniams nesutarimams, surasti taikų abiem pusėms priimtiną sprendimą buvo labai sunku, nors to meto tarptautinė teisė turėjo pakankamai efektyvių būdų atriboti dviejų valstybių teritorijas. Pagrindu turėjo būti principas uti posseidetis juris, pagal kurį Lietuvos-Lenkijos sienos turėjo būti ten kur buvo Lietuvos ribos Žečpospolitos sudėtyje iki jos padalijimo. Taigi Lietuvai turėjo priklausyti ne tik Vilnius su Gardinu, bet ir Lietuvos Brasta. Tačiau Lenkija nenurimo. Pagrindinis Lenkijos argumentas dėl Vilniaus priklausymo Lenkijai buvo šiose teritorijose vyraujanti kalba. Tačiau tiek tuo metu galiojusioje klasikinėje, tiek šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje teritorijos gyventojų kalba nebuvo ir nėra teritorinių ginčų sprendimo pagrindas. Kita vertus, 1861 metų Rusijos Imperatoriškosios geografijos draugijos duomenimis, lenkų Vilniaus krašte gyveno 20.3 %, kai tuo tarpu lietuvių buvo virš 70 %. Taigi Lenkija neturėjo jokių rimtų priežasčių prisijungti Vilniaus kraštą.
Teisine prasme svarbiausias veiksnys sprendžiant Vilniaus klausimą buvo 1920 metų liepos 20 dienos Lietuvos - Rusijos sutartis, kuria Rusija, turėjusi visas suvereniteto teises Lietuvos atžvilgiu, perdavė jas nepriklausomai Lietuvos valstybei ir pripažino Vilnių priklausant Lietuvai, nors vėliau, Lenkijos - Rusijos - Rygos sutartimi Vilnių priskyrė Lenkijai. Taigi, nors Rusija nebeturėjo jokių teisių į Vilnių, lenkai, rėmėsi šia sutartimi kovoje dėl Vilniaus.
Lenkijos kariuomenė pirmą kartą užėmė Vilnių 1919 metų balandžio 19 dieną, kai Vilniuje buvo įsitvirtinusi Lietuvos - Baltarusijos tarybinės respublikos vyriausybė. Nors Lietuva buvo neutrali šiame kare, Lenkijos kariuomenei veržiantis tolyn į Lietuvą, prasidėjo susidūrimai su Lietuvos kariuomene. Dėl to buvo nustatyta demarkacinė linija. Vilnius liko lenkiškoje linijos pusėje, tačiau netrukus, 1919 metų gruodžio 8 dieną Aukščiausioji Sąjungininkų Taryba nustatė laikiną Lenkijos rytinę sieną, pagal kurią Vilnių paliktas Lietuvai. Taigi Lenkijos kariuomenė buvo priversta palikti Vilnių, ką ji ir padarė 1920 metų liepos 14 dieną. Tačiau viską lėmė situacija Lenkijos - Tarybų Rusijos kare. Persekiodama sumuštus prie Varšuvos bolševikų dalinius, Lenkijos armija rugpjūčio mėnesį vėl įžengė į Lietuvą. Prasidėjo karo veiksmai.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Vilniaus okupacija | 6 Kb | 1 |
Vilniaus okupacija