Renesanso žmogus gangreit suprato, ką reiškia persiorientavimas nuo Dievo į save: tai reiškė būtinumą pertvarkyti mąstyseną, sukurti naujo tipo filosofiją - nebe deduktyviniu, o induktyviniu samprotavimu paremtą, ne nuo bendro prie atskiro, nuo abstraktaus prie konkretaus, o nuo atskiro prie bendro, nuo konkretybės į bendrybę mąstymo turinį leidžiančią kelti filosofiją. Buvo visiškai aišku, kad nebepakaks abstrakčių teiginių įrodinėjimo, reikės iš gausių realybės faktų vesti dėsningumus, o pastaruosius tikrinti naujais, jau dėsnio veikimą charakterizuojančiais, faktais: reikės nuolat budėti mokslo tiesos sargyboje, kad rastieji dėsningumai ir dėsniai nevirstų naujomis dogmomis, kad jie būtų performuluoti iš naujo, vos tik atsiras juos neigiančių faktų. Reikės sukurti naują pasaulėvaizdį, todėl būtina ištirti ir dangų, ir žemę. Reikės sukurti naują žmogaus supratimą, paremtą jo kūniškumo akivaizdybe: juk iki šiol, nors ir pripažįstama, kad žmogus turi kūną, tačiau į faktą žiūrima tarsi „pro pirštus", ir tik renesanso išvakarėse gydytojai ir menininkai išdrįso pradėti daryti skrodimus!
Renesanso žmogus ne tik neišsigando jo laukiančių darbų, jis, galima sakyti, stačia galva puolė tirti pasaulio. Jis tyrė, kaip geriau, patogiau įsikurti kasdienėje aplinkoje - ir pasipylė išradimai ir atradimai, kurie, įsikūnydami mašinose ir darbo būduose, klojo vis storesnį technikos klodą, keičiantį ne tik gyvenimo būdą, bet ir žmonių santykius, jų nuotaikas, siekius, viltis. Laikrodžiai ir malūnai, noragai ir šautuvai, popierius ir spausdinimo mašina - daugybė įmintų gamtos paslapčių, žmogaus išaiškintų ir pajungtų darbui, leido vis drąsiau žiūrėti į gamtą ir jaustis jos valdovu. Ir ne tik čia. Ir už horizonto išplaukiantys laivai parveždavo žinių, kad ten ne pabaisos ir pasaulio riba, o nuostabūs, iki šiol nematyti kraštai. Ta trauka į neregėtus tolius išsiliejo didžiaisiais geografiniais atradimais, kurie visiškai pakeitė renesanso žmogaus pasaulio vaizdą. Bet esmingiausiu poveikio naujajam pasaulėvaizdžiui tarpti, pasaulėžvalgai rastis ir filosofinei pasaulėžiūrai formuotis turėjo astronomai ir fizikai - žmonės, kurie remdamiesi konkrečių faktų kaupimo ir apmąstymo metodais, toje naujoje situacijoje sugebėjo pažvelgti į žemę tarsi iš kosmoso.
Iš tiesų ką esmingesnio senajai pasaulėžiūrai, kuri buvo paremta Dievo - kūrėjo visagališkumo samprata, galėjo priešpastatyti savo kuriamąsias galias teoriškai įteisinti norintis renesanso žmogus? Ką esmingesnio nei pati gamta - pasaulio medžiagiškumas, jo visuotinumas?! Šitos medžiagiškumo visagalybės iš viduramžių pasaulėvaizdžio besiveržiantis žmogus ieško ne mažiau atkakliai negu keliautojai naujų kraštų, negu išradėjai naujų mašinų ar teologai kažkada - Dievo nepaneigiamumo įrodymų.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Renesanso mokslininkai | 7 Kb | 1 |
Renesanso mokslininkai