Reformacijos Lietuvoje istoriografijoje, peržvelgus ją bendriausiais bruožais tuo požiūriu, kaip suvokiama pati Reformacija, išsiskiria kelios pagrindinės istorikų grupės. Lenki jos ir Vokietijos istorikai Lietuvos Reformaciją laiko jų kultūrų išspinduliuotu rezultatu. Reformacija vertinama kaip svetimų kultūrų sukeltas reiškinys. Z. Ivinskis Reformacijos plitimo Lietuvoje priežastimi laikė pačios katalikų bažnyčios silpnumą, žemutinio dvasininkų sluoksnio nepakankamą pasirengimą darbui ir kaimyninių protestantiškų valstybių įtaką.
Dėl Reformacijos pradžios Lietuvoje istorikai sutaria – tai XVI a. 4 dešimtmetis: 1536 m. Šilalėje evangeliškus pamokslus jau sakė Jonas Tartilavičius Batakietis, 1539 - 42 m. Vilniuje veikė Abraomas Kulvietis, įkūręs mokyklą; į liuteronų pusę linko Jonas Radvila, Kęsgailos ir kt.
Lietuvos istorikai buvo linkę Reformacijos pabaigą matyti jau tada, kai į Lietuvą atvyko jėzuitai, Kontrreformacijos pradžios laikotarpį priskirdami jau nebe Reformacijos raidai; dauguma jų paskutinio XVI a. Ketvirčio procesus priskyrė Kontrreformacijai, kaip dominuojančiai jėgai.
Tačiau Reformacijos pabaiga laikomas XVII a. vidurys: 1658 m. Lenkijos – Lietuvos paskelbė baniciją arijonams, XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija buvo kultūrinio ir politinio periodo pabaiga. Po šių įvykių naujos protestantų bendruomenės jau nebesisteigė, evangelikų bažnyčių tinklas buvo sugriautas ir jis nebepajėgė visas atsikurti, naujos bažnyčios nebebuvo statomos, o svarbiausia – sumažėjo, nors visai ir neišnyko, evangelikų įtaka Lietuvos visuomeniniams procesams.
Laikotarpį, per kurį reformacijos galia Lietuvos visuomenėje buvo dominuojantis veiksnys, galima vadinti Reformacija. Reformacija vadiname procesus, kuriuos XVI – XVII a. sukėlė bažnyčios ir tikėjimo reformos. Taigi Reformacija, kaip aktyvus visuomeninis, religinis, kultūrinis judėjimas Lietuvoje truko apie 100 metų.
Reformacija Lietuvoje prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. pirmojo ketvirčio labai ryškiai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo sričių: teismų sistemoje, valstybės valdyme, o ypač kultūros raidą organizuojančiuose institucijose bei kultūrinio gyvenimo turinyje, kurį tuo metu formavo katalikų bažnyčia. Visuomenėje buvo ryškiai subrendęs švietimo institucijų ir mokymo turinio reformos poreikis. Per šį šimtmetį pastebimas didelis atvirumas naujovėms. Stengiamasi suvokti, ko reikia amžininkams, mobilizuojamos intelektualinės jėgos kūrybiškai patenkinti visuomenės poreikius, kartu formuojant juos.
Pirmasis Reformacijos etapas Lietuvoje – XVI a. 4 – 5 dešimtmečiai – rėmėsi liuteronų idėjomis. Evangelikų palyginti dar buvo negausu, tačiau jų veikla buvo itin rezultatyvi. Pirmieji liuteronybės pasekėjai Didžiojoje Lietuvoje buvo visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovai, miestiečiai bei miestelėnai: turtingieji žemvaldžiai Kęsgailos, Jonas Radvila, vidutiniai bajorai Venclovas Agripa, Abraomas Kulvietis, neturtingi Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis ir kt.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 Reformacija | 14 Kb | 0 |
Reformacija