Revoliucijos išvakarėse Prancūzijoje gyveno daugiau kaip 25 mln. žmonių. Kaimo gyventojai sudarė 85 % visų prancūzų - tuo Prancūzija nesiskyrė nuo kitų tuometinės Europos šalių. Tačiau miestiečių skaičiumi ji pirmavo Europoje. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje gyveno apie 550 tūkst. žmonių. Paryžius buvo didžiausias Europos miestas.
Žemės ūkis ir toliau liko pagrindinė Prancūzijos ekonomikos šaka. Senjorams priklausė daugiau kaip pusė karalystės žemių. XIV - XV a. daliai valstiečių buvo suteikta asmens laisvė, tačiau žemės šeimininkais jie netapo. Bajorai už žemę, kuria naudojosi valstiečiai, reikalavo duoklės pinigais ir produktais. Valstiečiai turėjo mokėti papildomus mokesčius už naudojimąsi malūnu, vynuogių spaudyklomis, duonos kepyklomis. Jie ypač nekentė "druskos" mokesčio, kurį reikėjo mokėti už kiekvieną šeimos narį, sulaukusį aštuonerių metų. Be to, valstiečiai Katalikų bažnyčiai privalėjo mokėti dešimtinę, kuri atitiko dešimtąją derliaus vertės dalį. Valstiečių ūkio derlius buvo skurdus, todėl dažnai grėsdavo badas, ypač nederliaus metais.
Nors Prancūzija buvo agrarinė šalis, tačiau jos ekonomikoje pramonė vaidino svarbų vaidmenį. Manufaktūrose buvo gaminami brangūs įvairių rūšių audiniai, stiklo ir metalo dirbiniai, ginklai bei daugybė prabangos reikmenų. Padidėjo anglių gavyba, geležies lydymas, tačiau lyginamasis šių šakų svoris šalies ekonomikoje tebebuvo menkas.
Karalius turėjo neribotą valdžią ir valdė padedant ministrams. Luomų atstovų susirinkimas - Generaliniai luomai - nebuvo susirinkę nuo pat 1614 m. Valdant Liudvikui XIV labai sustiprėjo karaliaus valdžia. Jis, norėdamas pabrėžti savo absoliučią valdžią, kartą pasakė: "Valstybė - tai aš". Didelę reikšmę šalies valdyme įgijo dvariškiai, kurie Liudviką XIV praminė "Karaliumi - Saule". Tačiau XVIII a. pr. karaliaus valdžia dėl nuolatinių karų, milžiniškų lėšų švaistymo dvaro prabangai, valstiečių sukilimų ėmė silpnėti.
Atėjus į valdžią Liudvikui XV, valstybės reikalams buvo skiriama mažiausiai dėmesio. Liudviko XV valdymą geriausiai apibūdina jo ištartas posakis: "Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas". Karalius laiką leido medžiodamas, iškylaudamas ir puotaudamas su favoritėmis. Garsiausia iš jų - markizė de Pompadūr - kurį laiką faktiškai valdė Prancūziją. Didžiulės išlaidos karaliaus dvarui ir pramogoms didino valstybės finansų krizę.
Po Liudviko XV mirties 1774 m. Prancūzijos karaliumi tapo jo anūkas Liudvikas XVI. Kitaip nei jo pirmtakai, naujasis karalius nesižavėjo lengvabūdišku gyvenimu. Vienas mėgstamiausių Liudviko XVI užsiėmimų buvo šaltkalvystė. Didelę įtaką karaliui darė jo žmona - Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I duktė Marija Antuanetė. Graži ir aikštinga Marija Antuanetė buvo priešingybė savo vyrui. Ji mėgo pramogas, aktyvų gyvenimą ir siekė dalyvauti valstybės valdyme.
| Failas | Failo dydis | Parsisiųsta |
|---|---|---|
 9 klasės vadovėlis | 2443 Kb | 7 |
9 klasės vadovėlis