Budos gyvavimo laikotarpiu Indijoje buvo vertinamas individualus tiesos ieškojimas. Tai skatino sunkiai suvokiamų dalykų suvokimo trokštančius indus neuždaryti savęs tarp esamų minčių, idėjų, tvirtinimų. Buda, stengdamasis atsakyti į visuotinę kentėjimo ir mirties mįslę, sukūrė mokymą, kuris ilgainiui tapo religija ir filosofija, suvaidinusia svarbia rolę dvasiniame, kultūriniame ir socialiniame Rytų pasaulio gyvenime ir 20 a. išplitusia į Vakarus.
Šiame darbe trumpai aptariamos Budizmo atsiradimo aplinkybės, istorinis vystymasis, mokymas, Budizmo vienuolių draugijos (sanghos) susiformavimas ir ryšys su visuomene ir valstybe, bei pagrindinės Budizmo sistemos.
Budizmas atsirado šiaurės rytų Indijoje tarp 6 a. pr. Kr. pabaigos ir 4 a. pr. Kr pradžios. Tai buvo didelių socialinių permainų ir intensyvios religinės veiklos periodas Indijoje. Mokslininkai nesutaria dėl Budos gimimo ir mirties datų. Daug mokslininkų Europoje, Jungtinėse Valstijose ir Indijoje tiki, kad istorinis Buda gyveno nuo 563 m. pr. Kr iki 483 m. pr. Kr. Daug kitų, ypatingai Japonijoje, tiki, jog jis gyveno šimtu metų vėliau (nuo 448 m. pr. Kr iki 368 m. pr. Kr).
Tuo metu Indija nebebuvo patenkinta Brahmanų aukojimo ir apeigų išoriniais formalumais. Šiaurės rytų Indijoje buvo vienuolių, kurie bandė kitaip aiškinti Vedas. Iš to literatūroje atsirado Upanišados, kuriose galima rasti naują požiūrį į atsižadėjimą ir transcendentinį žinojimą. Šiaurės rytų Indija, kuri buvo mažiau įtakojama arijų, išvysčiusių pagrindines Vedų Indų tikėjimo dogmas ir praktikas, tapo lopšiu daugeliui heterodoksinių sektų. Visuomenė tuo metu buvo sunerimus dėl genčių vienybės suirimo ir keleto menkų karalysčių ekspansijos. Religine prasme, tai buvo abejonės, sumišimo ir eksperimentavimo metas.

Budistinės civilizacijos susiformavimas ir bruožai